Arkliai Šveicarijoje buvo veisiami nuo seno. Viduramžiais – benediktinų vienuolių, o vėliau – kavalerijos reikmėms. Būtent iš šių arklių ir kilo Šveicarų šiltakraujai.

Pirmoji veislės knyga buvo atidaryta 1655 metais. Vėliau po neatsakingo ir nepasisekusio kryžminimo su Ispanų, Italų, Fryzų ir net Turkų eržilais, 1784 m. vienuolių tėvas Isodor Moser sukūrė naują veislės knygą. XIX amžiuje  žirgai dar kryžminti su Anglo-Normanų, Normanų ir Holšteinų mišrūnais bei vietiniais arkliais, ir tai sudarė modernaus Šveicarų šiltakraujo pagrindą.
Po Antrojo pasaulinio karo Švedija paleido savo kavaleriją, ir beveik visi jai priklausę žirgai – šveicarų šiltakraujai – buvo paskersti. Penki šimtai likusių gyvūnų perduoti Šveicarijos valdžiai.

Šiandien šie žirgai naudojami sportui. Kiekvienas žirgas, idant būtų pripažintas grynaveisliu, privalo praeiti bandymus, kurie susideda iš konkūro, išjodinėjimo bei važiavimo kinkiniais.
Eržilai šiandien atrenkami pagal pasirodymą testuose – trejų su puse ir penkerių metų amžiaus. Aišku, svarbus ir eksterjeras, tačiau jis įgauna antrinį vaidmenį. Kumelės testuojamos trejų metų amžiaus, ir gali būti įrašytos, tik jei jų tėvai yra grynakraujai.