Donas

Donas – viena geriausiai žinomų Rusijos arklių veislių, idealus kazokų ir Rusijos kavalerijos žirgas, puikus pagalbininkas karo lauke. Šie stiprūs ir tvirti žirgai išsaugojo daugelį gyvybių ne tik kovos lauke, bet ir stepėse, kur gelbėdavo savo šeimininkus nuo vilkų gaujų. Donai buvo naudojami ir medžioklėse.
Ankstyvieji Dono arkliai nebuvo specialiai veisiami, ši veislė susiformavo natūralios evoliucijos būdu. Dono arklių veislė vystėsi Dono stepėse, kur vasaros buvo labai karštos ir sausos, o žiemos – šaltos ir snieguotos. Lietingu rudens sezonu sužaliuodavo žolė, kuri išlikdavo ir po didžiausiais sniego sluoksniais, ir tai padėdavo arkliams išgyventi.
Pirmieji kazokų jojamieji žirgai buvo pusiau laukiniai Rusijos stepių arkliai. Manoma, kad Donų arkliai gali turėti ir tarpanų kraujo. Kazokai iš žygių į rytus taip pat parsigabendavo Persų, Turkmėnų ir kitų veislių rytietiškų žirgų, kurie kryžmindavosi su vietiniais arkliais.
Taip susiformavo senojo tipo Dono arkliai. Vienintelė žirgų atranka buvo žygiai sunkiomis sąlygomis, kurių metu daug gyvulių krisdavo. Vėlesniais amžiais Dono arkliai buvo gerinti Orlovo ristūnų ir anglų grynakraujų arklių krauju.
Dono žirgai ypač išgarsėjo Napoleono epochos metu, XIXa, kai kazokai bandė atremti Napoleono veržimąsi į Rusiją.
Donas – stambių kaulų jojamasis arklys. Šios veislės arklių nugara ir juosmo – platūs ir tiesūs. Uodega išaugusi žemai, kryžius neišsišovęs. Krūtinės ląsta gerai išsivysčiusi ir ilga, pilvas gana didelis, bet ne pūpsantis – tai rodo gerą vidaus organų ir raumenų išsivystymą. Petys dažnai būna trumpas ir tiesus, ir tai sumažina žingsnio ilgį. Gogas vidutinio dydžio, dažniausiai žemas. Dono galva nedidelė arba vidutinio dydžio su kiek išgaubtu profiliu. Kaklas vidutinio ilgio. Kojos – su išsivysčiusiais sąnariais ir sausgyslėmis, kanopos kietos.