Bretonas, Bretanės arklys

Pagal kilmę, skiriami trys Bretonų žirgų tipai: Centrinių kalnų Bretonas, „Paštininkų“ Bretonas ir sunkusis Bretonas.
Centrinių kalnų Bretonai kilę iš anglų grynakraujų ir arabų, ir yra panašiausi į senąjį Bretono tipą. Šie žirgai išvaizda panašūs į kitus tipus, tik šiek tiek mažesni ir lenkto galvos profilio. Jie būdavo naudojami lengvam darbui ir jojimui.
„Paštininkų“ Bretonai kilę iš kryžminimo su Norfolko ristūnais ir Haknio arkliais XIX a. Dėl gerų aliūrų naudotas kinkymui – ypač pašto karietų.
Sunkusis Bretonas kilo iš kryžminimo su Ardėnais ir Peršeronais.
Bretonai ilgus amžius veisti dėl savo jėgos ir ilgaamžiškumo, o iš kur jie atsirado Bretanės kalnuose, nėra žinoma. Viena teorija teigia, kad šie žirgai į Europą atkeliavo arijų migracijos iš Azijos metu prieš 4 tūkstančius metų, kiti mano, jog jie – Keltų iš Didžiosios Britanijos žirgų palikuonys. Viduramžais šie žirgai dėl savo patogių aliūrų buvo populiarūs kariuomenėje. Jų bėgsena buvo apibūdinama kaip kažkas tarp gyvos, energingos risčios ir eidinės.
Vėliau buvo mėginimų gerinti sunkiųjų arklių veisles juos kryžminant su kitų veislių arkliais. Deja, Bretonų kryžminimas sumažino jų unikalias savybes, ir nuo 1930 metų ši veikla buvo nutraukta, imta saugoti veislės grynumą.
Bretonams būdinga vidutinio dydžio proporcinga galva tiesiu profiliu. Kaklas trumpas, storas, gogas ir pečiai raumeningi. Petys ilgas ir nuožulnus, o krūtinė plati. Nugara trumpa ir plati, kryžius nuožulnus. Kojos trumpos, bet galingos, su stipriais sąnariais ir gerai susiformavusiomis kanopomis. Būdingi šepetėliai.