Klasikinio išjodinėjimo istorija
Išjodinėjimo istorija siekia daugiau nei du tūkstančius metų. Graikų vadas Ksenofontas, gimęs apie 430 m. per. Kr., parašė pirmą žinomą knygą apie arklių treniravimą, kuri vadinasi „Hipika“ – išvertus „Jojimo menas“. Kai kurie pratimai, aprašyti Ksenofonto, yra labai panašūs į aukštosios mokyklos pratimus, kurie buvo praktikuojami XVIa. Italijoje. Graikai nenaudojo nei balno, nei kilpų, bet žinoma, kad jie žabodavo arklius sujungtais žąslais. Išjodinėjimas vystėsi kaip arklio ruošimo karui metodas, mokant jį atlikti tam tikrus judesius.
Modernaus išjodinėjimo šaknys glūsi Renesanse, kai 1532 m. Neapolio didikas Frederiko Grisone atidarė jojimo Akademiją. Čia mokytasi joti, tinkamai valdyti ir dresuoti žirgus. Ši metodika greitai pasiekė Prancūziją ir Angliją. Grisone kruopščiai studijavo Ksenofonto darbus, ypač jo instrukcijas dėl raitelio sėdėsenos ir arklio judėjimo, kuriuos jis kartodavo žodis žodin. Vis dėlto žinoma, kad Grisone ir jo mokiniai propagavo brutalius treniravimo metodus, tuo skirdamiesi nuo Ksenofonto, nors jų tikslai buvo panašūs. Grisone parašė ir savo jojimo vadovėlį, kuris vadinosi „Ordini di cavalcare“ ir tapo bestseleriu visoje Europoje, mat po Ksenofonto ilgai niekas jojimo vadovėlių nebuvo parašęs.