Maitinimasis ir šėrimas

Priklausomai nuo gyvenamosios vietos ir sezono arkliai ir asilai gali misti žole, lapais, žieve, taipogi ir samanomis bei šaknimis. Arkliai labiau renkasi maistą ne pagal maistinę vertę, o pagal skonį bei galimybę jo susirasti. Jei pasirinkimas didelis, arklys ims rankioti tik jam patinkančias žoleles.

Jie rupšnoja žolę savo jautrių lūpų pagalba. Apuostydami ir apčiuopdami jie atskiria tinkamą pašarą – žoleles, grūdinių kultūrų varpas, skaniausią šieno dalį, o tai kas jiems nepatinka – palieka. Ekvidai dažnai nuėda ganyklą plotais – kartais net iki žemės, kai šalia žaliuoja net nepaliesti ploteliai. Žinoma, jų išrankumas priklauso nuo to, kiek žirgas išalkęs.

Arkliai gerai skiria augalus ir ėda vienus, bet neliečia kitų. Paprastai jie renkasi saldesnius augalus ir negali pakęsti kartumo. Tai ne instinktyvus elgesys – kumeliukas atskirti valgomus augalus išmoksta iš motinos. Maistas, kurį arkliai gauna jaunystėje, labai įtakoja jų mitybos įpročius visam gyvenimui.

Žirgų poreikis maitintis yra kontroliuojamas tam tikrų procesų, kurie vyksta smegenyse, apetito reguliavimo centre  – pagumburyje (lot. hypothalamus). Paprastai šitie procesai veikia gerai, bet būna sutrikdomi, kai maitinimasis tampa pernelyg nenatūralus t.y. per daug koncentruotų pašarų, pernelyg ilgi laiko tarpai tarp šėrimų, nepakankamas kramtymo laikas.

Maitinimosi įpročiai nelaisvėje

Arklių maitinimosi įpročiai laisvėje ir žmogaus prieglobstyje – gan skirtingi. Taip yra todėl, kad žmogus apriboja natūralų arklio maitinimosi ritmą. Natūraliai arkliai kasdien nubėga 5-12 km ieškodami ėdesio ir maitinasi visą dieną po truputį.

Ekvido skrandis mažas – jame gali tilpti tik maždaug puskibiris pašaro vienu metu – tad arkliai visą dieną praleidžia vaikščiodami ir ėsdami. Arklio maitinimosi laiką formuoja tam tikri faktoriai – tokie kaip maisto tipas ir galimybė jį gauti, maisto medžiagų poreikis ir valgymo įpročiai. Kai maisto trūksta (arba kai ganytis išleidžiama tik tam tikrą laiko tarpą), arkliai daugiau laiko praleidžia ėsdami nei ilsėdamiesi ar vaikščiodami. Daugumoje tyrimų teigiama, kad dažniausiai arkliai maitinasi nuo vėlyvos popietės iki sutemų. Kartais ėdama ir naktį, dažniau vasaros laiku.

Įdomu ir tai, kad arkliai nejaučia sotumo, tad lengvai gali ir priaugti svorio, jei ganyklos žolė maistinga.
 Jų skrandžio sienelės neturi receptorių, skirtų sukelti sotumo jausmą.

Ekvidų, kitaip negu porakanopių, skrandis turi tik vieną kamerą, ir maistas virškinamas skrandžio rūgšties pagalba. Ji išsiskiria visą laiką, bet kadangi natūraliai skrandis vis papildomas, seilės rūgštį neutralizuoja. Per dieną laukinis arklys išskiria net iki 60 litrų seilių. 
Jeigu trūksta seilių, rūgštis pradeda ėsti skrandžio sieneles ir sukelia skrandžio opas. Visa bėda, jog arklys, skirtingai nei žmogus, seiles išskiria tik ką nors kramtydamas. Tad svarbu, kad jis turėtų galimybę kuo ilgiau kramtyti – šieną, žievę ir pan. Priekandžiavimas taipogi gali būti viena blogo virškinimo ir skrandžio rūgšties pertekliaus pasekmių – taip gyvūnas bando „pasigaminti“ daugiau seilių.
 Arkliai gali tapti nervingi ir jautrūs, jei tarp šėrimų yra per didelis laiko tarpas, ar šeriama nereguliariai.

Bandoje individai maitinasi remdamiesi hierarchija – aukštesnio rango individai ėda pirmieji. Jei maisto yra nedaug, žemiausio rango arkliai kartais nebegauna nieko. Tad rekomenduojama, jei negalima užtikrinti, kad maisto užteks visiems, šerti arklius atskirai, arba ganykloje išmėtyti pašarą skirtingose jos vietose.

Arkliai negimsta mokėdami atskirti nuodingus augalus nuo naudingų, o to išmoksta iš motinos. Tad labai svarbu, kad kumeliukas galėtų kuo daugiau laiko praleisti ganyklose. Kumeliukai, išaugę garduose ir aptvaruose be žolės, bei neišmokę tinkamai maitintis, išleisti į ganyklą bandys visus augalus iš eilės. Jie gali išmokti tinkamai maitintis bandymų ir nesėkmių būdu. Vis dėlto, dauguma apsinuodijimų pašaru atsitinka ne ganyklose. Arkliui duodant šieną, kartais jis nebegali atskirti jau sudžiuvusių nuodingų augalų. Dauguma problemų atsitinka jojimo gamtoje metu – kur žirgas gali skubėdamas prisiragauti dekoratyvinių ar nepažįstamų augalų.

Maitinimosi tipas taipogi svarbus. Jei nuo mažens žirgas gaus tik koncentruotus pašarus, vėliau jam gali kilti problemų su ėdimo laiku ir kramtymu. Buvo pastebėta, kad sportiniai žirgai karjeros pabaigoje dažnai nesugebėdavo pakankamai laiko praleisti maitindamiesi ganyklose ar šienu – jie ėsdavo nepakankamai ir imdavo liesėti. Tai iš dalies atsitikdavo ir dėl žandikaulio raumenų nuovargio, kuris kone visą gyvenimą tiek nedirbo, gaudamas kramtyti tik koncentruotus pašarus.

Taigi arkliai jaučia poreikį maitintis po truputį, bet ilgus laiko tarpus, paprastai bent 12 valandų per parą. Natūrali maitinimosi pozicija yra nuleidus galvą, po truputį judant į priekį.

Arklių šėrimas

Šienas yra svarbi arklio maitinimosi dalis, ir idealiai gyvūnas turėtų jo gauti kuo daugiau, kad galėtų po truputį ėsti visą dieną. Pagal studijas, atliktas Italijoje, Kanadoje, Anglijoje ir Švedijoje, elgesio problemos buvo daug dažnesnės arklidėse, kuriose žirgai gauna nedaug šieno, o jų kraikas – ne šiaudai. Žirgai nuobodžiauja, nepakankamai laiko ėda, todėl ir išsivysto įvairios psichologinės problemos. Taipogi tai gali sukelti virškinimo problemas – skrandžio opas, aštrius dantis, nepakankamą žarnyno florą. Arkliai, kurie vietoj šieno gauna daugiau koncentruotų pašarų, neturi kur dėti energijos, tad gali būti agresyvūs, nervingi arba imtis priekandžiavimo.

Pašarai turėtų būti pakankamos energetinės vertės, suteikiančios visas reikalingas medžiagas bei vitaminus. Žirgai jaučia poreikį nuolat kramtyti, tad į tai irgi reikėtų atsižvelgti. Idealiu atveju žirgai turėtų būti laisvi ganyklose, kadangi tai arčiausia jiems natūralaus elgesio.

Šėryklų įrengimas

horse-eating-hay
Šėrykla, leidžianti prailginti ėdimo laiką

Šėryklos, reguliuojančios maisto kiekį gali gerokai prailginti maitinimosi laiką. Jos taipogi geriau tinka nei šienas ant žemės, kadangi taip žirgai neužsikrečia endoparazitais nuo savo išmatų. Vis dėlto, ėdžios ir šienmaišiai turėtų būti žemai, kadangi kabantys aukštai jie nesudaro natūralių sąlygų maitintis ir gali tapti dulkių šaltiniu. Arkliai, ėdantys nuleista galva, geriau išskiria seiles ir raumenuojasi nugarą.  Idealiu atveju ėdžios ir šienmaišis turi būti 20-30 cm nuo žemės.

29b2c29f821b739fe625b922317c7662-underwater-dogs-horse-stalls
Individualios šėryklos leidžia išvengti konfliktų

Žirgai, gyvenantys grupėse, taipogi turi turėti galimybę ėsti be streso. Dėl natūralios hierarchijos, kai kurie individai dažnai gauna ėsti mažiau ir maitinasi paskutiniai. To būtų galima išvengti įrengiant specialiais šėryklas, atskiras kiekvienam arkliui.

Dažnai arkliai tampa neramūs laukdami pašaro. Atmosferą ir įtampą galima sušvelninti jiems duodant šiek tiek šieno 10-15 minučių prieš šėrimą.

Arkliai, linkę tukti

Daug sunkiųjų ir ponių veislių yra linkę tukti. Taip būna dėl jų ramesnio temperamento, geresnio prisitaikymo prie aplinkos ir šilumos izoliavimo. Jie išeikvoja mažiau energijos ir maitindamiesi.

Tokiam arkliui galima sumažinti arba išvis neduoti koncentruotų pašarų, juos pakeisti šienu ir žole. Jei to per daug, galima parinkti mažos kalorinės vertės šieną arba šiaudų, arba juos sumaišyti su įprastu maistu. Atsargiai, šiaudai, duodami per dideliais kiekiais, gali sukelti dieglius. Tai ypač aktualu seniems ir mažai judantiems gyvuliams.

Taipogi galima sumažinti ėdalo suvartojimo greitį. Tam tinka šienmaišiai ir specialios ėdžios. Jei arkliai ganyklose, kasdien jiems galima atitverti tam tikrą ganyklos plotelį, taip reguliuojant suėdamos žolės kiekį.

Vanduo

Vanduo taip pat yra labai svarbus. Be jo arklys gali išgyventi vos kelias dienas, ir praradęs 8-10% skysčių miršta. Paprastai arklys išgeria apie 30-45 litrų vandens per parą. Daugiau vandens reikia maitinančioms kumelėms ir vien sausą ėdalą gaunantiems arkliams. Pastebėta, kad laukiniai arkliai bei veislės, kilusios iš sausų kraštų, kaip arabai, geria mažiau vandens. Arkliai, besiganantys ganyklose ir gaunantys pakankamai vandens su žole, gali gerti daug mažiau.

Vanduo yra nepakeičiama mitybos dalis, turinti daug įtakos medžiagų apykaitos ir virškinimo procesams. Vandens trūkumas gali pasireikšti diegliais, sumažėjusiu darbingumu, įdubusiais šonais.

Arklio, sveriančio 500kg, išgeriamo vandens kiekis, priklausomai nuo darbo intensyvumo:

  • nedirba 12-25l
  • lengvas darbas 25-35l
  • vidutinio intensyvumo darbas 35-50l
  • laktacija 40-50l

Arkliai vandenį geria jį siurbdami lūpomis. Net ir naminiai arkliai dažnai gerdami pakelia galvą, idant galėtų stebėti aplinką.

Kumeliukai gerti turi išmokti. Iš pradžių jie gali bandyti laižyti vandens paviršių ar sugrūsti visą nosį bandydami atsigerti. Paprastai pirmais mėnesiais kumeliukai geria labai mažai, kadangi  visa ko kas reikalinga gauna su motinos pienu. Jei mažas kumeliukas daug geria, tai gali būti požymis, jog motinos pienas nėra visavertis arba jo trūksta.

Arkliai mėgsta tokias gertuves, kurios jiems leidžia gerti natūraliai – siurbiant, nuleidus galvą. Gardo gertuvė neturėtų būti įrengta šalia ėdžių, nes kitaip ji užsiterš šienu. Žirgai, mirkydami maistą vandenyje jį blogiau suvirškins, nes juose nebus tiek seilių, jie mažiau kramtys.

Joks arklys negers užteršto vandens, ypač išmatomis. Tad būtina visada gerai stebėti, ar gertuvės yra švarios, nes arklys gali praleisti iki kelių dienų negėręs. Arkliai labiausiai mėgsta šiltą ir salsvą vandenį, bet esant reikalui, geria ir šiek tiek druskingą vandenį.

Pagal:

http://www.thehorse.com/articles/33926/horse-hydration-faqs

Horse Behaviour Explained: Origins, Treatment and Prevention of Problems, Margit H Zeitler-Feicht, 2008

 

Išsamiausia informacija apie žirgus vienoje vietoje

%d bloggers like this: