Orlovo ristūnas

Kinkomųjų arklių veislės, turinčios gerą risčią, buvo pradėtos kurti Europoje ir Amerikoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Tokią veislę sumanė sukurti ir grafas Aleksejus Orlovas.
Pasakojama, jog grafas A.Orlovas dalyvavo Rusijos ir Turkijos kare. Kartą jūrų mūšyje rusų kareiviai paėmė turkų laivą, kuriame buvo turkų pašos favoritų. Laivą rusai pasiliko, o belaisvius grąžino į tėvynę. Turkų paša neliko skolingas. Jis atsidėkodamas atsiuntė Orlovui dovanų – dvylika arabų ristūnų. Visi žirgai buvo parinkti kaip vienas, o ypač puikus buvo vienas baltas ristūnas. Vienuolika žirgų A.Orlovas liepė išplukdyti į Rusiją laivais, o tą baltąjį, kuriam davė Smetankos vardą, įsakė vesti sausuma. Smetanka Orlovo dvarą prie Voronežo pasiekė tik po dvejų metų. Pakeliui ne kartą arklių žinovai ir turtingi gerbėjai bandė nupirkti iš grafo Smetanką (buvo siūloma net 80 tūkst. aukso rublių; tokios sumos nebuvo mokėta nė už vieną arklį pasaulyje). A.Orlovas savo dvare laikė arabų, Turkijos, Persijos, Turkmėnijos, Ispanijos, Danijos, Anglijos jojamųjų ir kinkomųjų, arklių iš Meklenburgo, Olandijos, taip pat vietinių kumelių nuo Dono, Kaukazo, Ukrainos ir Lenkijos. Iš šio veislių margumyno jis atrinko geriausius žirgus sudėtingam veislių kryžminimui. Tačiau paaiškėjo, kad daugeliui arabų žirgų, tarp jų ir Smetankai, Pamaskvio klimatas buvo pražūtingas. Smetanka išgyveno tik vienerius metus, ir davęs penkis kumeliukus, krito. Tolesniam veisimui buvo naudojami Smetankos palikuonys Polkanas I ir Felkerzamas I. Dešimt metų žirgyne buvo kryžminami rytietiški eržilai su Meklenburgo kumelėmis, bet reikiamo efekto negauta. Galiausiai nuo Olandų fermerių arklio buvo gautas nuostabus eržilas Barsas I. Ilgą laiką grafas su juo važinėjo po Maskvą ir tik sulaukusį septynerių metų atidavė į Chrenovojės žirgyną. Grafas Orlovas labai saugojo savo žirgus, todėl parduodavo tik kastratus, ir netgi kai caras Aleksandras I paprašė kelių eržilų, gavo tik kastratus. Šios tradicijos laikytąsi iki 20 metų po Orlovo mirties. Vėliau, kai jo žirgynas atiteko Rusijos Karūnai, ristūnai buvo laisvai parduodami privatiems žirgynams. Beveik visų Orlovo ristūnų kilmėje rasime Barso I sūnų Lebed I ir Liubeznyj I vardus. Trisdešimt metų (1775-1808 ) A.Orlovas kūrė šią veislę, tačiau jos užtvirtinti nespėjo. Vėliau jo darbą dar 20 metų tęsė baudžiauninkas V.Šiškinas.
Orlovo ristūnas yra gražaus, harmoningo eksterjero, aukštas, vidutinio masyvumo ir kaulingumo, galva dažnai gruboka, tiesi arba kumpanosė, aukštai iškelta. Kaklas ilgas, gogas vidutinio aukštumo ir ilgumo. Nugara ilga, strėnos apvalios, dažnai trumpokos, krūtinė vidutinio platumo, negili, kojos su nedideliais šepetukais. Akys išraiškingos, matoma arabų arklių veislės įtaka. Uodega išaugusi žemai, kanopos didelės ir stiprios.