Balnas

Vesterno balnas

Dalys

Balnojimas

Kitų tipų balnai



Manoma, kad žmogus arkliu pradėjo jodinėti neilgai po to, kai gyvulys buvo prijaukintas—maždaug apie 4000m.pr.Kr. Tiksliai nežinoma, kada raiteliai pradėjo naudoti įvairius pobalnius ar apsaugas, bet kilimėlis suveržtas pavarža turbūt ir buvo pirmasis “balnas”, po kurio ėmė rastis įmantresnio dizaino dariniai.  Vėliau buvo išrastos balnakilpės, o balnui sustiprinti—karkasas, prie kurių tvirtinosi kilpos.

capture-decran-2017-02-01-a-11-26-22
Romėnų kavalerijos balno rekonstrukcija

Balnas buvo išrastas Azijoje asirų, jį tobulino skitai, romėnai (išrado “keturragį balną”, kuriame nesunku buvo išsilaikyti ir be kilpų). Manoma, kad balnakilpes išrado kinai, o balną į Europą “atnešė” Mongolų užkariautojai. Balnakilpės davė puikią atramą raiteliui, o karo lauke buvo nepamainomos.Iš anksčiausių aprašų galima spręsti, jog balnas buvo statuso simbolis. Norint parodyti savo turtingumą ir socialinį statusą, balnai buvo puošiami siuvinėjimais, tauriaisiais metalais, brangakmeniais, oda.
Vėliau balnai buvo patobulinti viduramžiais, kai riteriams reikėjo stipresnės ir patikimesnės atramos ant žirgo. Taip atsirado balnai su didesne guga ir atrama, mediniu karkasu. Pagalvėlės buvo išmuštos arklio ašutais, vilna, pats balnas padengtas oda arba tekstile. Kiti balnai, lengvesni ir nepakitę nuo ankstesnių laikų buvo naudojami žynianešių ar lenktynėms.

Vėliau išsiskyrė du balnų tipai: modernusis europietiškasis ir vesterniškas. Modernusis vesterniškas balnas išsivystė iš Ispanų konkistadorų, atkeliavusių į Ameriką, balnų. XVIIIa. Anglijoje labai išpopuliarėjo lapių medžioklė. Seni balnai su aukštomis gugomis ir atramomis tam visai netiko: buvo nepatogūs ir nesaugūs. Todėl išpopuliarėjo prancūzų jojiko François Robinchon de la Guérinière sukurtas balnas, panašesnis į šiandieninį išjodinėjimo.
XXa.pr. kapitonas Frederico Caprilli sukėlė revoliuciją patobulindamas balną ir pritaikydamas jį kliūtiniam jojimui. Verta paminėti, kad iki tol šuolio technika buvo visai kitokia: jojikas visą laiką, šuolio metu, stengėsi išlikti tiesus ar lenktis atgal, kojas ilgose kilpose tiesė į priekį ir tempė arklio pavadžius į save. Taip norėta “saugoti arklio kojas”: pagal teoriją, arklys turėdavo ant žemės nusileisti pirma galinėmis kojomis arba visomis keturiomis kartu, kad nebūtų apkraunamos priekinės. Tai arkliui sukeldavo nepatogumą, o kartais ir skausmą. Caprilli įvedė visiškai kitokią sėdėseną—tokią, kokia naudojama šiandien.

Lietuviška žirgininkystės enciklopedija