Amerikos mustangas

mustanggelding

Aukštis ties gogu: 140-150 cm
Krūtinės apimtis: ?
Vidutinis svoris: ?
Plaštakos apimtis: ?
Būdinga spalva: visos
Panaudojimas:  jojimui
Kilmės šalis: Šiaurės Amerika
Originalus vardas: Mustang

Mustangas – tai sulaukėjęs Šiaurės Amerikos arklys. Kaip sako pavadinimas „mustangas“, kilęs nuo ispaniško žodžio mestengo, reiškiančio paklydėlį, benamį, šie arkliai – tai sulaukėję Ispanų konkistadorų žirgų palikuonys, kurie per daugelį metų tapo įvairių veislių mišiniu.
Amerikos žemyne arkliai gyveno jau priešistoriniais laikais, bet išmirė paskutinio ledynmečio metu – prieš 10-12tūkst. metų – dėl staigaus klimato pokyčio arba intensyvios medžioklės. Arkliai į Ameriką sugrįžo tik su Ispanų konkistadorais.
Europiečiai keldamiesi vis toliau į vakarus, vedėsi kartu savo žirgus. Kai kurie jų ištrūko susirėminų su indėnais metu, pabėgo išlaužę tvoras ar buvo tiesiog paleisti. Visi žirgai, prisijungę prie mustangų bandų, laisvai kryžminosi. Laukinių arklių kaimenės iš rytų stumiamos civilizacijos, kirto Misisipės upę ir susijungė su Luisianos prancūzų žirgų kaimenėmis.
XVII amžiaus viduryje prerijose gyvenę indėnai ėmė gaudyti šiuos paklydėlius ir juos jaukintis. Dakotai šiuos arklius vadino sunka wakan, arba šventaisiais šunimis. Tai buvę dėl to, kad arkliai pakeitė ir šunis, anksčiau tempusius indėniškus vežimus, padėjo medžiojant, kovose. Prisimenant, kad arklių tikroji tėvynė yra Amerika, įdomu tai, kad indėnų sukurti mitai ir legendos apie arklius tikino, kad “žolė juos prisiminė”. Daugelis genčių ėmė veisti atrinktus arklius, kad pagerintų jų savybes. Vis dėlto, indėnai neužsiėmė selektyviu veisimu, jie tiesiog gaudydavo ar vogdavo jiems tinkamus žirgus, o netinkamus išmainydavo arba nudaigodavo. Iš indėnų arklių galop išsivystė ir Apalūzų žirgai.
XIXa. Prasidėjus kolonijinei erai ir kėlimuisi vis toliau į vakarus, iš Europos į Naująjį žemyną plūstelėjo naujų gyventojų, tyrinėtojų, ir aišku, žirgų banga, kurie papildė mustangų genofondą. Taip pat dažnai nutikdavo ir taip, kad rančų savininkai paleisdavo žiemai savo arklius, idant šie išmistų patys, o pavasarį suvarydavo atgal į aptvarus, nesibodėdami pagaudyti ir laukinių arklių. Kai kurie fermeriai bandė “pagerinti” laukines bandas nušaudami dominuojančius eržilus ir juos pakeisdami savo prijaukintaisiais.
Kai kuriose dabartinėse mustangų bandose matoma ryški veislinių arklių įtaka: anglų grynakraujų (Quarter’ių protėviai), sunkiųjų arklių. Labiau izoliuotos kaimenės išlaikė originalią Ispaniškų žirgų išvaizdą.
Didelės sulaukėjusių arklių bandos niekam netrukdė, kol ėmė plėstis rančos, kuriose augintos didelės kaimenės galvijų. Ėmė trūkti ganyklų. Kadangi arklių buvo daug, fermeriai be jokios sąžinės graužaties juos šaudydavo. Bet tikros mustangų žudynės prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai naikinimui buvo pasitelkta naujausia technika. Malūnsparniais ir lėktuvais buvo surandamos kaimenės ir vejamos į tam tikras vietas, kur jų laukdavo medžiotojai, atvažiavę didžiuliais furgonais. Arklius gyvus sugrūsdavo į furgonus ir veždavo į skerdyklas, kur jie ilgas savaites nešeriami laukdavo savo mirties.
XXa.pr. mustangų populiacija siekė 2mln, 1926 metais sumažėjo per pusę.
1950m. už mustangų teises ėmė kovoti Velma Bronn Johnston. Ją paskatino tai, kad vieną dieną važiuodama savo automobiliu paskui krovininį furgoną atkreipė dėmesį, kad iš jo laša kraujas. Ji privertė furgoną sustoti, ir nors juo važiuojantys asmenys buvo nepatenkinti, pareikalavo atidaryti duris. Velma išvydo susigrūdusius vieną prie kito, persigandusius mustangus, o ant grindų – sumindžiotą kumeliuką. Tai įkvėpė ją imti rinkti įkalčius prieš gyvūnų kankinimą ir kovoti su mustangų medžiotojais. Šios skerdynės Amerikos valdžios nejaudino, tad jos kova truko daugiau nei dvidešimt metų.
1971 metais Kongresas išleido įstatymą, saugantį laukinius arklius ir asilus. Nuo tada gyvulių skaičius vėl ėmė augti.
Šiandien sulaukėję arkliai išnyko iš šešių valstijų, ir neviršija 25 tūkst. individų ribos, kurių pusė ganosi Nevados valstijoje. Prijaukinti mustangai naudojami ir jojimui.