Konkūras

Konkūras yra palyginti nauja žirginio sporto šaka. Jis atsirado Anglijoje, kur
XVIIIa, atsiradus Aptvėrimo aktui, kuriuo vadovaudamiesi turtingi žemvaldžiai apsitvėrė savo žemės sklypus, lapių medžioklių dalyviai gavo naują užduotį – įveikinėti kelyje pasitaikiusias tvoras.

Ankstyvosiose varžybose, vykusiose Prancūzijoje, vyko dalyvių paradas, kurio metu jie jojo per vietovę šokinėdami per kliūtis. Šis sportas nepritraukė žiūrovų, nes jie negalėjo matyti šuolių. Greitai buvo sugalvota tvoreles sustatyti arenoje. Tokį sportą buvo imta vadinti lepping. 1869m. „žirgų šuoliai” buvo viena žymiausių rungčių Dublino žirgų varžybose. Po penkiolikos metų Lepping varžybos jau vyko ir Britanijoje, o 1900 metais ši sporto rūšis buvo įtraukta ir į daugumą svarbių varžybų. Moterys, jojusios su šoniniu balnu, taip pat galėjo dalyvauti varžybose, tik atskiroje kategorijoje.
Tuo metu Italijos ir Prancūzijos kavalerijos mokyklos bei Ispaniška mokykla Vienoje pakeitė raitelių sėdėseną: šokant ji buvo labai gili, su ilgomis kilpomis. Galbūt šis jojimo stilius buvo saugesnis raitelio atžvilgiu, bet apsunkino arklio galimybę valdyti ir naudoti savo kūną norint peršokti kliūtis. Jojikas visą laiką, šuolio metu, stengėsi išlikti tiesus ar lenktis atgal, kojas ilgose kilpose tiesė į priekį ir tempė arklio pavadžius į save. Taip norėta „saugoti arklio kojas”: pagal šią teoriją, arklys turėdavo ant žemės nusileisti pirma galinėmis kojomis arba visomis keturiomis kartu, kad nebūtų apkraunamos priekinės. Tai arkliui sukeldavo nepatogumą, o kartais ir skausmą.
Federico Caprilli(1868-1907), italų kavaleristas, įvedė visiškai kitokią sėdėseną—tokią, kokia naudojama šiandien. Jis teigė, kad pagrindinis raitelio uždavinys—priderinti savo svorio centrą prie žirgo. Ankstesnieji jojikai elgdavosi atvirkščiai: jų svorio centras buvo už žirgo, o šis per jėgą turėdavo derintis prie raitelio.

Pirmosios didelės konkūro varžybos buvo surengtos Anglijoje, Olimpijoje, 1907 metais. Dauguma dalyvių buvo kariai. Per šias varžybas, ir vėliau buvo įsitikinta, kad nėra formalių, vieningų taisyklių. Teisėjai skyrė taškus atsižvelgdami tik į savo nuomonę: kai kurie vertino pagal kliūties sunkumą, kiti—pagal stilių. Tada dar nebuvo baudos taškų už atsisakymą šokti, ir varžybų dalyvis kartais buvo paprašomas tyčia praleisti kliūtį, kad žiūrovams būtų įdomiau stebėti. Pirmieji maršrutai buvo pastatyti stokojant fantazijos; dauguma susidėdavo tik iš paprastų kliūčių ir vandens kliūties.

1925 metais buvo suformuota Britų Konkūro Asociacija, panašią asociaciją suformavo ir Amerika.

1912 metais konkūras buvo įtrauktas ir į Olimpines žaidynes.

Bendrieji nuostatai

Konkūro aikštė – tai įvairiausių kliūčių kursas, kurį žirgas ir raitelis turi įveikti be klaidų per tam tikrą laiką. Varžybų taisyklės gali keistis, priklausomai nuo jų lygio, sumanytojų ir tipo.

Baudos:

  • Laiko – skiriama baudos taškų, jei raitelis su žirgu aikštėje užtruko ilgiau nei leidžiama. Paprastai už vieną sugaištą sekundę skiriamas vienas arba 0,25 baudos taškų.
  • Šuolio – jei numetama kartis ar žirgas atsisako šokti. Numetus kartį baudos taškai skiriami tik tada, kai tai įtakoja šuolio aukštį. Pavyzdžiui, už apatinės ar vidurinės karties numetimą nebaudžiama. Už numestą kartį – 4 baudos taškai. Taip pat baudos taškai gaunami, jei šokdamas per vandens kliūtį žirgas paliečia vandenį ar liniją. Žirgui atsisakius šokti, baudžiama 4 baudos taškais, o po trijų(arba dviejų, priklausomai nuo varžybų) tokių atsisakymų duetas diskvalifikuojamas.
  • Atsisakymo šokti, suniokojant inventorių(kartis, klombas ir pan.) baudžiamas keturiais baudos taškais ir papildoma nuobauda už laiką, kuris gaištamas tvarkant sugadintą ar išmėtytą inventorių.

Diskvalifikacija – duetas diksvalifikuojamas, kai žirgas du/tris kartus atsisako šokti per kliūtį(arba atsisakinėja daugiau nei 45s), nukrenta, kai duetas praleidžia kliūtį ar juda ne ta kryptimi; kai trasoje padeda kas nors iš pašalinių.

Dueto sėkmė varžybose priklauso nuo baudų skaičiaus; mažiausiai surinkęs laimi varžybas. Žirgai ir raiteliai, surinkė vienodą taškų skaičių, kartoja trumpesnį kursą su aukštesnėmis kliūtimis, kartais sprendžiama ir pagal trasos įveikimo laiką. Daugumoje varžybų raiteliams leidžiama apeiti ir apžiūrėti kursą, susiplanuoti jojimo strategiją. Kartais kai kurios kliūtys išimamos ir įdedamos tik prasidėjus varžyboms. Aikštės apėjimas raiteliui padeda susiplanuoti savo veiksmų seką jojant: kiek šuolių tarp kliūčių, kiek ir kaip pasisukti į kliūtį. Kuo varžybos profesionalesnės, tuo kursas techniškesnis: skiriasi ne tik kliūčių aukštis ir plotis, bet ir staigesni posūkiai ir neįprasto ilgio distancijos tarp kliūčių. Kartais žirgui tenka per kliūtį šokti ne tiesiai, bet tam tikru kampu.

Varžybų tipai

  • Grand Prix(Didžioji taurė) – aukščiausias varžybų lygis. Taisyklės visada būna nustatytos FEI(Nacionalinės žirgų sporto federacijos); trasą sudaro 10-16 kliūčių iki 2 metrų. Grand Prix priklauso ir Olimpinių žaidynių žirginio sporto rungtys.
    Šuolio galingumo – kliūtys čia būna aukštesnės, ir virš 2 metrų. Svarbiausias kriterijus – šuolio galingumas.
  • Six-bar – šokama per šešias kliūtis, sustatytas vienoje eilėje. Daugumoje varžybų kliūtys būna pastatomos lygiais atstumais, aukščio atžvilgiu didėjančia tvarka. Už karties numetimą skiriami baudos taškai arba diskvalifikacija. Raiteliai, sušokę lygia taškų suma, kartoja kursą, tik su aukštesnėmis kliūtimis, kol išaiškinamas nugalėtojas.
  • Maiden(Naujokų varžybos) – varžybos žirgams, laimėjusiems vienas, tris ar šešias varžybas (iki šešių varžybų). Kliūtys paprastai žemesnės, ir laiko duodama daugiau.
  • Lenktynių kursas, arba dvigubas slalomas – dvejose aikštėse pastatomi du identiški kursai, kuriuose vienu metu varžosi du duetai.
  • Touch class – įprastos konkūrų varžybos; duetas 4 baudos taškais baudžiamas ne už kliūties nuvertimą, bet vien už kliudymą.

Kliūčių tipai

  • Vertikalė – paprasta kliūtis, sudaryta iš kelių vertikalių karčių viena virš kitos.
  • Okseris(Oxer) – dvi vertikalės viena prie kitos, idant šuolis būtų platesnis. Galimos variacijos; pirma kliūtis aukštesnė ar žemesnė už kitą, arba abi lygios. Švediškas okseris: vertikalių kartys sudėtos nuožulniai, žiūrint iš priekio atrodo, jog jos kryžiuojasi.
  • Triple bar(„laipteliai“) – kliūtis iš kelių karčių, viena už kitą aukštesnių ir nutolusių viena nuo kitos
  • Sukryžiuotos kartys(Cross rail) – dvi sukryžiuotos kartys, kurių vienas galas guli ant žemės. Dažniausiai naudojama pradedančiųjų varžybose ir mokymams – padeda arkliui lengviau surasti kliūties vidurį.
  • Siena – atrodo kaip plytų sienelė. ‚Plytos“ padarytos iš lengvos medžiagos, todėl jas nesunku numušti.
  • „Šerno ketera“ – trys kliūtys, sustatytos viena po kitos; vidurinė kliūtis aukščiausia.
  • Klavišai (kombinacija) – 2 ar 3 kliūtys vienoje eilėje, tarp kurių ne daugiau kaip 2 šuoliai.
  • Vandens kliūtis – griovys arba didelis padėklas, pilnas vandens. Šokama ne į aukštį, bet į tolį.
  • Liverpulis – vandens kliūtis su paprasta vertikale ar okseriu viduryje.
  • Džokeris – kliūtis, susidedanti iš vieno skersinio(dažnai net nedažyto) ir jį prilaikančių sparnų. Arkliui šokant per tokią kliūtį sunkiau nustatyti tinkamą atstumą ir aukštį. Galima tik aukštesnio lygio varžybose.