Baškirų arklys

Baškirai, garsėję savo jojimu ir arklių veisimu, teritorijose prie Uralo įsikūrė VII a. Jų arkliai buvo stepių ir miškų žirgų, gyvenusių vakarinėje Baškirijoje, palikuonys. Baškirų arklių veislė vystėsi sunkiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl šie arkliai yra ypač atsparūs. Tai buvo populiari arklio veislė jojimui, darbui, mėsai ir pienui, o iš žieminio arklių kailio buvo veliami drabužiai. Šie arkliai dažnai būdavo kinkomi į troikas arba tapdavo puikiais kariniais arkliais.
Kaip ir dauguma Rusijos stepių arklių, Baškirai laikomi lauke. Didžiulės arklių bandos be piemenų priežiūros ganosi laukuose. Jie gali išgyventi lauke iki -40C ir rasti maisto net po  metro storio sniego sluoksniu. Tik tada, kai sniegas apledėja ir sukietėja, arkliai šeriami šienu.
Baškirų arkliai yra nepaprastai ištvermingi ir darbe. Jų gerosios savybės labai padėjo 1813-1814 metais, kai rusų armija žygiavo į Prancūziją. Baškirais kinkyta troika galėdavusi nuvažiuoti 120-150km per dieną. Ypač vertinami buvo šios veislės eidininkai.
Baškirai – stiprūs ir gan masyvūs arkliai. Gogas žemas, nugara plati ir tiesi, krūtinė plati ir gili. Galva didelė, su tiesiu arba kumpu profiliu, kaklas trumpas ir storas. Galūnės palyginti trumpos, o kanopos labai tvirtos. Arkliai žiemą užsiaugina labai storą žieminį kailį, kuris padeda išlikti net ir labai sunkiomis sąlygomis. Jų uodega ir karčiai taip pat stori ir tankūs.