Voltižiruotė

09aeb198774ac0a227ab0707df296019-equestrian-vaulting-the-leVoltižiruotė – tai tam tikri gimnastiniai pratimai, atliekami ant bėgančio žirgo. Pradedantieji dirba ant žingsniuojančio ar rinčiuojančio žirgo, o patyrę – ant zovaduojančio.

Dabartinis voltižiruotės pavadinimas atėjo iš prancūzų termino „la voltige“, kuris Renesanso metu apibūdino raitųjų didikų ir riterių ištvermės ir apšilimo treniruotes, kurios kartu buvo ir tam tikro statuso simbolis.

Vėliau voltižiruotė buvo naudojama kavalerijoje, idant padidinti raitelių gebėjimą kovoti raitomis. Kariai pradėdavo treniruotis ant medinio, netikro arklio, o tik vėliau, įgudę, persėsdavo ant žirgų. Modernioji voltižiruotė išsivystė pokarinėje Vokietijoje, kaip pratimai raitelio balansui gerinti.

Kai kurie voltižiruotės šaknis tikina esant senovės Romoje, raitųjų žaidimuose, kur ant šuoliuojančio arklio būdavo atliekami įvairūs akrobatiniai numeriai, kiti ją kildina iš senovės Kretos. Abejais atvejais, žmonės šia veikla užsiiminėja jau daugiau kaip du tūkstančius metų.

1920m. kavaleristai šį „artistišką jojimą“ pristatė Olimpinėse žaidynėse, vykusiose Antverpene. Vis dėlto, ši sporto šaka taip ir nebuvo įtraukta į Olimpines žaidynes.

1983m. voltižiruotę pripažino FEI, ir 1986m. Šveicarijoje įvyko pirmosios pasaulinės varžybos.

Varžybos

Varžybose raiteliai varžosi individualiai, poromis ar komandomis. Varžybas sudaro privalomoji ir laisvoji programa, atliekama grojant muzikai. Vertinama pagal judesių sklandumą, balansą, sudėtingumą ir meninę ekspresiją.
Privalomoje programoje yra šeši pratimai, iš eilės atliekami be pauzių, nenulipant nuo žirgo. Komandinėse varžybose kiekvienas raitelis atlieka nurodytus pratimus, vienas paskui kitą. Kiekvienas komandos narys atlieka tris pirmus pratimus ir leidžia kitam, ir kai visi padaro po tris, tokia pačia tvarką atliekamai likę trys pratimai. Kiekvienas privalomosios programos pratimas įvertinamas dešimtbalėje sistemoje. Žirgai taip pat gauna papildomus balus už gerą aliūrą.
Laisvoji programa gali susidaryti ir iš privalomosios programos elementų. Komandos taip pat iškelia ar net išmeta kitus gimnastus į orą, atlieka kitokias sudėtingas figūras. Vertinama pagal techniką, atlikimą, elementų sudėtingumą, saugumą ir arklio tausojimą. Kitaip nei dauguma ekstremalių sporto šakų, voltižiruotė pasižymi saugumu; čia reti sužeidimai ir traumos.
Kruopščiai paruoštas voltižiruotės žirgas juda 15 metrų skersmens voltu, kontroliuojamas kordu. Parastai jis juda prieš laikrodžio rodyklę. Jis balnojamas specialiu balneliu ir storu pobalniu, apsaugančiu nuo smūgių. Balnelis turi specialias rankenas įsikibti ir kilpas, vadinamas kazokų balnakilpėmis. Žirgas pakamanotas kartu su šoniniais pavadžiais, kordu, prisegtu ant vidinio kamanų žiedo.

Pratimai (Privalomoji programa)

Bazinė sėdėsena – jojama raitomis, apsižergus žirgą. Tiesios rankos ištiestos į šonus ir iškeltos iki ausų lygio. Plaštakos turėtų būti laikomos suglaustais, kiek aukštyn žiūrinčiais pirštais, delnais žemyn. Kojomis prigludus laikomasi už žirgo, pirštais žemyn. Tokioje pozicijoje raitelis lieka keturis taktus.

„Vėliava“ – nuo raitosios pozicijos pašokama, ir klūpima ant žirgo nugaros. Tiesi dešinė koja ištiesiama atgal ir laikoma kiek aukščiau žmogaus galvos, lygiagrečiai žirgo stuburui. Kairė ranka ištiesiama į priekį, panašiame aukštyje kaip ir koja. Delnas turėtų būti laikomas taip pat kaip ir pradinėje pozicijoje. Tokia pozicija išlaikoma keturis arklio žingsnius.
„Malūnas“ – Gimnastas apsisuka aplink savo ašį sėdomis ant žirgo, tiesiomis kojomis.  Kiekvienas kojos persukimas padaromas per keturis arklio žingsnius, o visas pratimas – per šešiolika. Kojos viso pratimo metu turėtų būti visiškai tiesios, pirštai ištiesti. Kai abi kojos yra vienoje arklio pusėje, jos būna suglaustos.
„Žirklės“ – iš raitos sėdėsenos pereinama į pradinę pratimo poziciją: stovima ant žirgo aukštyn kojomis, ant rankų. Kojos sukryžiuotos. Išorinė koja eina per viršų, vidinė – per apačią. Tokioje pozicijoje apsisukama ir nusileidžiama ant žirgo atbulai, t.y., veidu į uodegą. Pratimas pakartojamas, tada nusileidžiama įprasta pozicija. Jeigu nusileidžiama per smarkiai, kenčia arklio nugara, todėl skiriama baudos taškų.
„Stovėjimas“ – iš sėdimos raitos pozicijos ant žirgo atsiklaupiama, po to atsistojama. Rankenos paleidžiamos. Raitelis išsitiesia, tik keliai kiek sulinkę, amortizuojantys žirgo judesius, rankos laikomos ištiestos į šonus. Tokioje pozoje išbūnama keturis arklio žingsnius.

„Šonas“ – iš sėdimos pozicijos kojos išsiūbuojamos į priekį, akimirką palaikomos ore, prieš  išmetant jas atgal. Raitelis išsilenkęs guli ant pilvo, kojos tiesios. Tada raitelis susiriečia ir pasisuka į vidinę pusę, o iš šios pozicijos atsisėda ant žirgo šonu. Po to suglaustos kojos ištiesiamos, persilenkiama per žirgo nugarą, persisukama ir grakščiai nusileidžiama ant žemės, žiūrint į priekį žirgo atžvilgiu.