Miniatiūriniai arkliai

amha-miniature-horse-association


Amerikos miniatiūrinis arklys
Australijos miniatiūrinis ponis
Miniatiūrinis Šetlandas

Falabela


Evoliucionuodami arkliai darėsi vis didesni. Ilgesnės kojos, didesnis aukštis jiems padėjo pasprukti nuo plėšrūnų ir išlikti gyviems. Kita vertus, galėjo atsitikti ir priešingai; natūralių sąlygų veikiami, pavyzdžiui, šalto oro ir maisto trūkumo, arkliai tam tikruose regionuose buvo mažesni.
Miniatiūriniai arkliai – žmogaus veisimo rezultatas. Daug skirtingų ponių veislių, pavyzdžiui, Dartmuro ar Šetlando, buvo veisiamos dėl nedidelio dydžio. Jos ir įtakojo miniatiūrinių arklių atsiradimą.
Jau viduramžiais žmonės susidomėjo mažyčių arklių veisimu. Vėliau, XVII-XVIII a. gražiausi šių arklių atstovai buvo dovanojami karaliams ir princams. Jie tapo kilmingų šeimų arklidžių pažibomis. Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV zoologijos sode, tarp egzotiškų gyvūnų, gyveno ir miniatiūriniai arkliai. Maži arkliai ir poniai taip pat buvo veisiami sunkiam darbui šachtose – reikėjo siauruose tuneliuose telpančių, ekonomiškų ir stiprių arklių. Begalė ponių gimė ir mirė šachtose, taip ir nepamatę dienos šviesos.
XX a. Miniatiūriniai arkliai pradėti veisti ir JAV, įliejant ir Haknio ponių ir Amerikos ponių kraujo.

Dabar šie arkliai randami visame pasaulyje. Atskiriami pagal būdingus požymius: mažą aukštį ir sudėjimą. Daugelis jų panašesni į mažyčius arklius, nei į ponius.
Miniatiūriniai arkliai negali būti aukštesni nei 96,5cm. Skirstomi į dvi grupes:

A – didžiausias dydis 86,4 cm,
B – 86,4-96,5 cm

Jie yra atsparūs, paprastai gyvena ilgiau, nei dideli arkliai; vidutinė gyvenimo trukmė yra 25-35 metai.
Miniatiūriniai arkliai yra labai draugiški ir gerai sutaria su žmonėmis. Dėl to jie dažnai laikomi kaip naminiai gyvūnėliai ar tarnauja kaip vedliai neįgaliesiems. Nors šie arkliai gali gyventi kambaryje, vis dėlto, jie tebėra arkliai, todėl būna sveikesni, kai daug laiko praleidžia gryname ore.

Liliputiškumas – viena miniatiūrinių arklių problemų. Liliputiški arkliai, nors ir muša dydžio rekordus, dažnai neturi tinkamų savybių, sudėjimo, ir gali turėti įvairių sveikatos problemų. Dėl šių priežasčių jie neveisiami.
Seniausias pasaulio arklys buvo liliputė, vardu Angel, išgyvenusi virš penkiasdešimties metų. Mažiausio arklio vardą Gineso rekordų knygoje užsitarnavo taip pat liliputizmo genų turinti kumelaitė Coliukė (Thumbelina), kurios aukštis – apie 42cm, bet visai neseniai ją aplenkė ponis Einšteinas, kuris vos gimęs svėrė 2,7 kg ir buvo 35.5cm aukščio.