Natūralūs santykiai

Aš dirbau su žirgais nuo dvylikos metų, ir daugybę kartų buvau įspirtas, įkąstas ar numestas. Bandžiau visaip fiziškai paveikti savo arklį, kad tik išlikčiau gyvas. Bet vėliau supratau, kad viskas būtų daug paprasčiau, jei imčiau ir įsigilinčiau, kodėl gi jis taip elgiasi “ – Buck Brannaman

Natūralūs santykiai (angl. Natural horsemanship) – tai filosofija, skatinanti dirbti su žirgais atsižvelgiant į jų instinktus ir bandos jausmą. Santykiai tarp žmogaus ir arklio kuriami stebint laukinių arklių bandos tarpusavio santykius, ir stengiantis juos padaryti kuo natūralesnius žirgui.
Dauguma natūralių santykių technikų jau turi senas šaknis. Idėja dirbti kartu su žirgu nesvetima buvo jau ir senovės graikų jojimo meistrui Ksenofontui, kurio veikalai įtakojo daugelį dabartinio jojimo disciplinų.

Pirmasis žinomas ir vadintas arklių užkalbėtoju buvo airis Daniel Sullivan(miręs 1810 m), išgarsėjęs gebėjimu sutramdyti net ir pačius pikčiausius arklius. Savo metodus jis laikė paslaptyje, o jei kam ir leisdavo stebėti treniravimo procesą, tai stovėdavo taip arti arklio, kad atrodė, jos šnibžda kažką jam į ausį. Nuo to ir kilo jo vardas – arklių užkalbėtojas.

XIX a. Willis J. Powell, John Solomon Rarey ir Austrijos-Vengrijos majoras Konstantin Balassa taipogi atskleidė ir aprašė savo švelnius žirgų treniravimo metodus.

Vis dėlto, švelnios technikos visada gavo varžytis su grubesnėmis, kurios padėdavo pasiekti greitesnius, bet mažiau prognozuojamus rezultatus. Pavyzdžiui, Amerikos vakaruose ekonomikai reikėjo daugybės darbingų arklių, ir kaubojams tekdavo prajodinėti daugybę laukinių arklių per trumpą laiką. Taigi ten plačiai išplito grubūs treniravimo metodai, visiškai prieštaraujantys natūraliems santykiams, ir kartais net moralei. Tiesa, kai kurios natūralių santykių metodikos kilusios taipogi iš kaubojų – Ispanų Vaquero. Modernioji natūralių santykių koncepcija išsirutuliojo JAV, Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Uolėtųjų kalnų valstijose, kur Vaquero tradicijos buvo stipriausios. Kiti teigia, kad toks treniravimo metodas vystėsi ir su Amerikos indėnų įtaka. Europoje praktikuojamos ir kitos natūralių santykių atmainos, susiformavusios nepriklausomai nuo amerikietiškųjų modelių – įtakotos ispaniškų ar vengriškų jojimo mokyklų bei klasikinio išjodinėjimo.

Tiesa, terminas „natūralūs santykiai“ tapo populiarus tik 1985 metais, o pradėtas plačiai vartoti tik apie 1990 metus, kai išpopuliarėjo Nicholas Evans knyga ir filmas „Arklių užkalbėtojas“, paskatinęs plačiau domėtis kitokiais treniravimo principais.

Šiandien yra begalė natūralių santykių „mokyklų“ ir teorijų, tačiau jas sieja kelios bendros idėjos. Visų pirma, arkliai yra socialūs bandos gyvūnai, ir jų pagrindinė komunikavimo priemonė yra kūno kalba. Jie naudoja tam ausis, galvą, judėjimo greitį, įvairius gąsdinančius ir perspėjančius signalus, dantų rodymą ir panašiai. Jiegu į signalą nereguojama, jis rodomas aiškiau ir grubiau. Žmonės taipogi gali išmokti savo kūno kalbą panaudoti komunikuojant su arkliu. Arkliai gali greitai pajusti draugystę ir pagarbą žmogui, kurie tinkamai su jais bendrauja.

Principai

Kaip ir kitose gyvūnų treniravimo praktikose, pagrindiniai principai yra tinkamas spaudimas ir jo atleidimas. Tai reiškia, kad ko nors prašant iš arklio sudaromas spaudimas(pavyzdžiui, įžengimas į jo asmeninę erdvę, pastūmimas, kitoks diskomfortas) ir kai tik į jį atsakoma, jis atleidžiamas. Atsakoma gali būti arba teigiamu veiksmu, arba tik žingsneliu į jį – kad kitąkart gyvūnas žengtų dar vieną žingsnelį link tikslo. Spaudimo atleidimas laiku – svarbiausias dalykas, kadangi arklys mokosi ne iš pačio spaudimo, o iš akimirkos, kai jis atleidžiamas. Tam dažnai pasitarnauja ir šunų apmokymui naudojamas klikeris – juo perduodamas tikslesnis ir greitesnis paskatinimas, nei balsu. Tai gali būti kad ir tušinukas ar koks kitas klaskintis daiktas, kurio garsą arklys įsimintų.

Taipogi plačiai praktikuojamas ir darbas nuo žemės – tai padeda sukurti glaudesnius santykius. Tai ir darbas ilgomis vadelėmis, ir su kordu, ir laisvėje.

Taipogi, natūralių santykių šalininkai sutinka, kad mokymas panaudojant skausmą ir baimę nesukuria ryšio, kuris būtų naudingas ir arkliui, ir žmogui. Svarbiausia, kad treniruojamas arklys jaustųsi ramus ir saugus, ir tai jam padėtų lengviau rasti bendrą kalbą, ryšį su savo šeimininku. Visa šitai pasiekiama suprantant ir analizuojant arklio natūralius instinktus ir komunikacinę sistemą, ir vėliau panaudojant tai jį treniruojant.
Natūralių santykių metodas šiandien yra labai populiarus, tad siūloma begalė knygų, vaizdajuosčių ir tinklapių šia tema. Ši filosofija siekia pakeisti arklių treniravimo metodus į švelnesnius, kurie padėtų arklį suprasti ne kaip priešininką ar gyvūną, kurį reikia palaužti, užvaldyti, bet kaip partnerį ir draugą.

Vis dėlto, ši filosofija taip pat dažnai ir kritikuojama – natūralūs santykiai dažnai pernelyg komercializuojami ir supaprastinami. Dažnai įvairios knygos ir vaizdajuostės priverčia patikėti, kad harmonija su arkliu pasiekiama beveik neįdedant jokių pastangų, jog patirtis žirgų treniravime taip pat nebūtina. Reikia suprasti, kad tai nėra paprastesnis, lengvesnis ar greitesnis metodas – jis taip pat reikalauja laiko, prakaito ir atsidėjimo. Galų gale, teigiama, kad pats arklio prijaukinimo, jojimo konceptas nėra natūralus – bendravimas su žmogumi taipogi. Arkliams natūralu gyventi tik laisvėje.

Vis dėlto, norint susidraugauti ir bendradarbiauti su žirgu, tarpusavio supratimas yra būtinas. Kiekvienas raitelis privalo pažinoti savo žirgą kiek įmanoma geriau – tai padės ne tik išvengti ekstremalių situacijų, bet ir atrasti tvirtesnį ryšį. O geriausia tai pasiekti – rasti abiems suprantamą kalbą.

Lietuviška žirgininkystės enciklopedija