Trikovė

Pirma vadintos „Militaire“ (pranc. kariuomenės) trikovės šaknys – testas, naudotas kavalerijos žirgų paruošimui tikrinti. Trikovės pirmtakas prasidėjo kaip ištvermės jojimo forma, be šokinėjimo per kliūtis ir išjodinėjimo. 1892 metais vyko panašaus tipo varžybos, kur arkliai varžėsi 580 kilometrų distancijoje iš Berlyno į Vieną. (Laimėtojas įveikė atstumą per 71h 26min) Vis dėl to, tokios varžybos nedaug tepadėjo paruošti žirgus ir raitelius tikrai kovai, taigi apie 1800m. pabaigą prancūzai pradėjo raids militaires, kurie ir buvo pirmasis trijų dienų trikovės pirmtakas.
Trikovės varžybos, kurios buvo panašios į šiuolaikines, pirmą kartą vyko 1902m.

capture-decran-2017-01-31-a-15-08-51
Kroso rungtis

1912m. įtrauktos į Olimpines žaidynes, kurios vyko Švedijoje, Stokholme. Susidėjo iš išjodinėjimo, konkūro ir ištvermės jojimo(kroso). Išjodinėjimo metu arklys turėjo pademonstruoti įvairius elementus, kurių sėkmės raktas – paklusnumas ir elegacija, raitelio ir žirgo harmonija. Ištvermės jojimas tapo drąsos, ištvermės išbandymu jojant įvairiu, sudėtingu paviršiumi. Konkūras sekančią dieną turėjo parodyti arklio tvirtumą, pasiruošimą, sveikatą ir jėgą po sunkios ištvermės jojimo dienos.
Olimpinėse trikovės varžybose galėjo dalyvauti tik kariai tarnybos metu, ir tik ant savo karinių žirgų – vis dėlto tai tebebuvo testas kariui ir jo žirgui.
1924m. varžybose galėjo dalyvauti ir civiliai vyrai. Po šių žaidynių taip pat buvo pakeistas ir jų formatas į tokį, koks yra ir dabar: pirmą dieną vykdavo išjodinėjimo varžybos, antrąją – ištvermės jojimas, susidedantis iš trijų dalių – trumpos trasos, lenktynių per kliūtis(stiplčezo) ir ilgos trasos. Po to sekdavo poilsis(šiandieną jo trukmė 10min) ir veterinarinė apžiūra, po kurios dalyvis pradėdavo krosą raižyta vietove (cross-country). Trečiąją ir paskutinę dieną vykdavo konkūras.
1964m. moterys gavo teisę dalyvauti varžybose. Dabar jojimas yra vienintelė Olimpinė sporto šaka, kurioje vyrai ir moterys rungiasi vienoje grupėje.
Internacionalinė Jojimo Federacija (FEI), kuri vadovauja žirginiam sportui, nustatė tikslias šios sporto šakos taisykles, kurių privalu laikytis visose internacionalinėse varžybose, ir skelbia, kad varžybų tikslas yra “parodyti raitelio drąsumą, dvasią ir puikų savo žirgo bėgsenos išmanymą ir jo panaudojimą varžybų metu, parodyti puikiai treniruoto žirgo būklę: miklumą, drąsą, šokimo galimybes, ištvermę ir greitį”.

Lietuviška žirgininkystės enciklopedija