Krosas

Krosas (angl. cross-country) – tai ištvermės rungtis, paprastai įeinanti į trikovės programą, tačiau gali būti ir rengiama atskirai.
 Istoriškai, ilgesni ištvermės jojimo testai buvo sudaryti iš keturių fazių: A fazė skirta apšilimui ir atsipalaidavimui. Žirgas turėjo lengvai risčiuoti keliais ir takais, o po to iš karto prasidėdavo fazė B -stiplčezas. Iškart po to buvo vėl jojama keliais ištvermės jojimą. Ši fazė buvo taipogi skirta pailsinti žirgą. Buvo galima risčiuoti, eiti ar net vestis žirgą. Po šios fazės sekdavo veterinaro apžiūra, truputis poilsio ir paskutinis etapas – krosas.
Šiandien tokios ilgos varžybos neberengiamos – žirgai bėga tik krosą. Tai gan pavojinga rungtis, sutraukianti daug raitelių ir žiūrovų.

Trasa

Prieš varžybas raiteliai visada apžiūri kliūčių ruožą ir susidaro strategiją. Kroso trasa paprastai būna iki 6 km ilgio su 24 ar 26 kliūtimis. Kliūtys paprastai statomos taip, kad atrodytų kuo natūraliau – tai gali būti nuvirtę rąstai, balos, grioviai. Taipogi galimos ir kliūtys iš netradicinių medžiagų – jos išbando arklio drąsą. Kiekviena kliūtis būna sunumeruota ir pažymėta dviem vėliavėlėmis – raudona dešinėje ir balta kairėje. Jeigu ant raudonosios vėliavėlės yra juoda juostelė – šokti neprivaloma. Raitelis gali pasirinkti kitą kelią, neprarasdamas taškų.
Vietovė trasai pasirenkama lauke – su natūraliu kalvuotumu ir gamtos objektais. Dizaineris projektuoja trasą priklausomai nuo varžybų lygio – palengvindamas ar pasunkindamas užduotį. Pavyzdžiui, medžiais galima pasinaudoti pasunkinat priėjimą prie kliūties ar sudarant apšvietimo skirtumą, išbandant žirgo pasitikėjimą žmogumi. Kliūtys, pastatytos ant kalvos, testuoja arklio drąsą – jis nemato nusileidimo.
Visos trasos prasideda starto vartais, kuriuose duetas laukia, kol bus pradėtas skaičiuoti laikas. Negalima pajudėti anksčiau nustatyto laiko ar įsibėgėjus. Pirmosios kliūtys paprastai būna „padrąsinimui“ – tiesiai prieš akis ir nesunkaus prėjimo. Vėliau prasideda sunkesnė dalis – vandens kliūtys, grioviai, siauros ir aukštos kliūtys. Trasos gale vėl truputį lengviau.

Taisyklės

Mažiausiai baudų surinkęs raitelis laimi, tad kiekvienas duetas stengiasi sujoti trasą kuo švariau. Jeigu nustatomos grubesnės klaidos – tokios kaip pakartotinis atsisakymas šokti, žirgo kritimas – duetas diskvalifikuojamas. JAV diskvalifikuojama ir dėl techninių klaidų, nesusijusių su žirgu – pavyzdžiui, kliūtys šokamos neteisinga tvarka. Raitelis taipogi turi teisę pats pasitraukti iš varžybų, jei mato, kad nesugebės užbaigti trasos.
Už vieną atsisakymą šokti duodama 20 baudos taškų, už antrą – dvigubai daugiau. Šokti iš vietos leidžiama tik kliūtis, ne aukštesnes nei 30cm(pavyzdžiui, vandens kliūtis).
Už raitelio ar žirgo kritimą gresia diskvalifikacija, nors raitelis bet kada gali nulipti nuo žirgo, jei tai nesusiję su šokimu per kliūtį. Už kiekvieną sekundę, užgaištą ilgiau optimalaus laiko, taipogi duodama 0,4 baudos taško. JAV už per greitą trasos užbaigimą taipogi skiriami baudos taškai.
Duetas pašalinamas jeigu joja su netinkamu inventoriumi(be šalmo, su martingalu ir kt), netinkamai joja ir kelia grėsmę kitiems dalyvams(pvz, šoka kliūtį kartu su kitu dalyviu), nesustoja, kai yra prašomas.

Žirgas

Žemesniose klasėse dauguma žirgų galima sėkmingai paruošti varžyboms. Vis dėlto, kylant lygiui, reikia stipraus, drąsaus, greitai mąstančio ir treniruoto žirgo. Kroso žirgai privalo ne vien aklai vykdyti raitelio komandas, o ir mąstyti patys – tik toks duetas sėkmingai įveiks trasą.
Kuo aukštesnis varžybų lygis, tuo svarbesnis arklio šoklumas – ne tik į aukštį bet ir į tolį, kadangi dauguma kliūčių ne tiek aukštos, kiek plačios. Svarbu ir nešvaistyti be reikalo energijos, tačiau turėti jos kaip tik tiek, kad įveiktų kliūtį. Labai raumeningiems, sunkiesiems arkliaims ar turintiems trumpą žingsnį paprastai prireikia daugiau energijos įveikti kliūtį. Žinoma, kad gerai treniruoti žirgai sugeba išsiugdyti ir „penktąją koją“ – gebėjimą nenukristi net ir paslydus ar blogai šokus kliūtį.
Svarbus ir žirgo eksterjeras, kadangi blogai sudėti žirgai tiesiog fiziškai negalės įveikti sunkios trasos. Šiandien dauguma kroso žirgų yra anglų grynakraujaiar jų mišrūnai, lengvi šiltakraujai, pavyzdžiui, trakėnai.

Pasiruošimas

Pasiruošti tokioms varžyboms yra pakankamai sunku ir sudėtinga. Tinkamas pasiruošimas – raktas į sėkmę ir žirgo sveikatą. Raiteliai ruošdami savo žirgus sudarinėja ilgalaikes treniruošių programas, apsvarstydami ir žirgo paruošimą, trasos sudėtingumą, greitį ir net oro bei klimato sąlygas. Labai svarbu – treniruoti neperspaudžiant, lėtai didinti darbo krūvį. Viena taisyklių – bėgant ištvermę didinamas arba trasos ilgis, arba greitis – bet ne abu kartu. Sunkesniųjų veislių arkliams prireiks daugiau darbo nei lengvesniems žirgams.
Visų pirma, ugdoma žirgo ištvermė, lengvai bėgant risčia ar einant žingsniu ilgus atstumus. Tai taipogi sutvirtina sausgysles ir raumenis. Šitokie pagrindai yra labai svarbūs prieš imantis kitų, sunkesnių treniravimo etapų. Vėliau galima pradėti joti ir zovada, atsižvelgiant į kiekvieną žirgą individualiai. Visada privalu stebėti žirgo būseną, kvėpavimą. Plačiai naudojami ir širdies dūžių matuokliai. Nors žirgo raumenys gali sustiprėti pakankamai greitai, reikia atsižvelgti, kad sausagyslės ir kaulai prisitaiko kur kas lėčiau – tam gali prireikti metų ar net kelių.
Žirgai treniruojami ir kalvotose vietovėse, ant kietų paviršių. Žinoma, tai daryti reikia atsargiai – per daug kietas gruntas žirgui gali sukelti artritą, šlubumą ir kitas ligas. Treniravimui kartais naudojamos ir specialios vaikštynės, plaukiojimas.

Lietuviška žirgininkystės enciklopedija