Tradiciškai yra manoma, kad ši žirgų veislė atsirado XIV a, kryžminant vietinius ponius, arabų žirgus ir kitų rytų žirgų veislių atstovus. Yra netgi legenda, pagal kurią, sudužus laivui, iš jos išsigelbėję arabų žirgai susikryžmino su vietiniais, ir taip atsirado Kathiawari veislė. Labiau tikėtina versija, kad arabų arkliai Indijoje atsidūrė prekybos keliu.
Kathiawari veislės žirgai nėra aukšti, bet nelaikomi ir poniais. Savo išvaizda jie labai panašūs į Marwari veislės žirgus, ir juos vienija bendras išskirtinis požymis – ausys, kurios paprastai būna didesnės už vidutines, o jų kampučiai pasisukę į vidų taip, kad liestųsi. Tokias ausis lemia recesyvinis genas, todėl ši veislė labai saugoma idant išliktų gryna – bet koks didesnis išorinis poveikis panaikintų šį išskirtinį požymį.
Kathiawari iš arabų žirgų paveldėjo puikią išvermę. Šių žirgų galva nedidelė, išgaubto profilio, kaklas grakštus. Pečiai gan nuožulnūs, nugara ilga, kryžius neaukštas. Uodega išaugusi aukštai, karčiai auga ilgi, bet ne tankūs. Kathiawari kojos plonos, bet stiprios, o kanopos kietos. Daugumos žirgų kulkšnys kiek pasuktos į vidų.
Šie žirgai nereiklūs, ir jiems paprastai reikia mažiau pašaro. Nors retkarčiais gali būti neprognozuojami, veislės atstovai paprastai vertinami kaip ramūs. Daug Kathiawarių gali bėgti ir eidine.