Lygiosios lenktynės

Istorija

Arklių lenktynės yra viena seniausių pasaulio sporto šakų – nuo pat arklio prijaukinimo centrinėje Azijoje vykdavo įvairios lenktynės išsiaiškinti greičiausią ir stipriausią. Visame pasaulyje ir dabar yra įvairių žirgų lenktynių atmainų.
Arklių lenktynės, kaip profesionalus sportas buvo pradėtas XIIa, kai anglų riteriai iš Kryžiaus žygių parsigabeno arabų žirgus. Karuose prieš musulmonus sunkūs anglų karo žirgai taip nepasižymėjo kaip arabų ar turkų, todėl anglai visomis išgalėmis stengdavosi gauti vietinius arklius: pirkdavo ar net vogdavo. Šie žirgai buvo kryžminami su anglų žirgais, iš kurių buvo išvesti anglų grynakraujai – veislė, kuri ir šiandien tebenaudojama lenktynėms, ir kuri yra glaudžiai susijusi su šia sporto šaka.
Anglijoje Charles II karaliavimo laikotarpiu 1660-1689m. karalius rengdavo arklių lenktynes vienas prieš vieną trasose ar laukuose, ir Njumarketas (Newmarket) tapo pirmųjų Britanijoje arklių lenktynių vieta.
1702-1714 žirgų lenktynės kito; jose dalyvaudavo po kelis žirgus, už kuriuos galėjo statyti žiūrovai – tada šis sportas tapo profesionaliu, visoje Anglijoje kūrėsi daug hipodromų, taip pat ir žymus Ascout hipodromas(įkurtas 1711m.).
Iki 1800 metų tik anglų grynakraujai, įrašyti į kilmės knygas galėdavo dalyvauti profesionaliose lenktynėse.
1750m. arklių lenktynių elitas susitiko Njumarkete, kur buvo suformuotas Žokėjų Klubas – šis turėjo sekti ir kontroliuoti Anglijos žirgų lenktynes. Šis klubas parašė visapusiškus lenktynių nuostatus ir sankcionavo hipodromus, idant galėtų prižiūrėti visas vykstančias lenktynes.
Taip pat buvo stengiamasi reguliuoti žirgų veisimą; buvo sudarinėjami žirgų genealoginiai medžiai ir kaupiama informacija apie kiekvieną jų. Iki 1793 metų į žirgų kilmės knygą buvo įrašytas kiekvienas gimęs kumeliukas. Taigi kiekvieno anglų grynakraujo linija tęsiasi iki vieno iš trijų eržilų, veislės pradininkų:

Turkų Baerlis(1680-1696) Žirgas buvo pavogtas iš Turkų stovyklos per Vienos apgultį. Ilgą laiką jis priklausė anglų kapitonui Baerliui, kuris tarnavo Imperijos kavalerijoje 1683 metais. Taip pat sakoma, kad šis žirgas gimęs 1680 metais ir pirmą kartą kergtas 1689-aisiais. Jis paliko nedaug palikuonių, vadinasi, jo linijoje yra nedaug žirgų.

Arabų Darlis(1700-1733) Šį žirgą lordas Darlis pirko Sirijos dykumoje netoli Damasko 1712 metais ir parsigabeno į Angliją 1713-aisiais, kur jis buvo plačiai naudotas veisimui, taigi šio nedidelio, bėro žirgo linija yra plati.

Arabų Godolfinas(1724-1753), taip pat žinomo kaip Sham(„netiesa“), nes iš tikrųjų jis buvo ne arabų, bet berberų veislės žirgas. Remiantis vienu šaltiniu, jis buvo Tuniso pono dovana Prancūzų karališkajam teisėjui Louis XV, o kitu – kad jis buvo sugautas viename maurų žirgyne ir atgabentas į Paryžių. Tuo metu Europoje buvo populiarūs Ispaniško tipo žirgai, Godolfinas neatitiko jų standartų, todėl jam teko dalia išvežioti vandenį mieste. 1729 metų dieną jis buvo nupirktas anglų žirgų veisėjo Coke, įvežtas į Angliją , ir vėliau apsigyveno lordo Godolfino arklidėse, kur buvo naudojamas kaip eržilas tikrintojas(„ teaser“) dėl savo ne tokios rafinuotos išvaizdos. Jis susilaukė šlovės, kai eržilas Hobgoblin nesutiko poruotis su grynakraujų kumele Roxana. Tuo metu nebuvo kito tinkamo eržilo, todėl barbas ir buvo suporuotas. 1731m. gimė kumeliukas, kuris jau dviejų metų laimėjo kelias lenktynes tarp savo bendraamžių, ir visų dėmesys nukrypo į bėrą, kaulėtą, 160cm aukščio barbą. Po to jis dažnai buvo kergtas gauti geriems lenktyniniams žirgams, ir netgi lordas Godolfinas davė jam savo vardą. Eržilas jau buvo senas ir paliko nedaug palikuonių, krito 29 metų.
2006 m. liepos 29d. pirmą kartą Lietuvoje Palangos hipodrome vykusiose žirgų lenktynėse buvo pristayta loterija – totalizatorius, vyko pirmosios tokios žirgų lenktynės šalyje.

Nuostatai

Amžius

Lenktyninio žirgo amžius turi įtaką jo fiziniams gebėjimams. Tai tai pat kriterijus dedant handikapą. Visi lenktyniniai žirgai oficialiai yra gimę tą pačią metų dieną, kad būtų lengviau juos atrinkti lenktynėms. Pavyzdžiui, arkliai, kad ir gimę taip pačiais metais dviejų mėnesių skirtumu, yra vertinami kaip gimę tą pačią dieną. Šiauriniame pusrutulyje ta diena yra sausio 1, o pietiniame – rugpjūčio 1.
Anglų grynakraujų žirgai pradeda savo karjerą tik sulaukę 2 metų. Vis dėlto, tokio amžiaus jie dar nebūna visiškai fiziškai išsivystę, todėl lenktyniaujama trumpesnėse distancijose. Dažniausiai rengiamos lenktynės tik to paties amžiaus žirgams.
Trimečiai taip pat dar vystosi, bet nuo šio amžiaus jie gali varžytis ir prieš vyresnius žirgus. Paprastai vienmečių varžybos rengiamos pavasarį, o vėliau – ir prieš vyresnius konkurentus. Vis dėlto, jie neša mažiau svorio(handikapo), negu vyresni žirgai. 3 metai yra amžius, kada žirgai gali pradėti dalyvauti ir klasikinėse lenktynėse.
Ketvergiams nebėra jokių amžiaus apribojimų, jie gali dalyvauti visose varžybose.

Handikapas

Handikapas – svoris, kurį turi nešti žirgas lenktynėse. Tokios lenktynės kartais vadinamos “handikapo lenktynėmis”. Žokėjus su įranga turi sudaryti tam tikrą svorį, kurio dydis priklauso nuo žirgo amžiaus, lenktynių, patirties, laimėjimų skaičiaus ir kitų dalykų. Taip sulyginamos visų žirgų galimybės laimėti. Handikapui naudojami pobalniai su kišenėlėmis, į kurias dedamas papildomas svoris.

Lenktynių eiga

Atvykus į lenktynes(ne vėliau kaip 2 valandas iki jų pradžios), žirgui privaloma veterinarinė apžiūra, tuo tarpu registruojami ir dalyviai. Sumokamas ir starto mokestis, sveriami žokėjai(su visais pakinktais), ir tik tada gaunamas dalyvio numeris. Paskui žirgai išvedami į padoką (apžiūros aikštelę) likus ne mažiau kaip 15 minučių iki starto pradžios, žirgus turi vesti arklininkas arba startuojantis žokėjas. Likus 5 minutėms iki starto žokėjai išjoja į hipodromą, kur pristatomi žirgai prajojami pro žiūrovų tribūnas.
Prie starto linijos išsirikiavus žirgams, starto teisėjas įtempia gumelę nuo vieno starto statramsčio ir liepia dalyviams išsirikiuoti lygia linija prieš gumelę. Startas duodamas starto teisėjui paleidžiant gumelę ir nuleidžiant starto vėliavėlę. Kitu atveju, žirgai įvedami į starto mašinos boksus, ir starto metu atsidaro varteliai, leisdami žirgams išbėgti. Žirgams kertant finišo liniją, daromas fotofinišas, idant išsiaiškinti nugalėtoją. Po finišo žokėjai privalo dar kartą pasisverti, arba jų rezultatai bus anuliuojami.

Po bėgimo, lentynių uždarymo metu, apdovanojami nugalėtojai, įteikiami daiktiniai prizai. Piniginiai prizai išmokami vėliau.

Žokėjai

Būti žokėjumi – didžiulė rizika. Ši profesija reikalauja neeilinių sugebėjimų. Tik įsivaizduokite, kiek pastangų reikia išsilaikyti ant lenktyninio žirgo pozoje, kai beveik neturi kur atsiremti, šiam šuoliuojant apie 60 kilometrų per valandą greičiu, manevruojant tarp kitų žirgų. Žokėjus neturi jokių kitų apsaugos priemonių, tik šalmą, tad menka klaida gali kainuoti labai daug.
Dažniausi sužeidimai lenktynių metu, kuriuos patiria žokėjai, dažniausiai būna galvos ir kaklo (19%), blauzdų (15%), pėdos ir kulkšnies (10%), nugaros (10%), rankų (10%) traumos. Anot Simon Moyes, ortopedo–chirurgo, gydžiusio daugelį žokėjų, šie turi aukštą skausmo slenkstį ir greičiau atsigauna po traumų.

Svorio reikalavimai skirtingi kiekvienam žirgui, priklausomai nuo jo lyties, amžiaus, patyrimo ir distancijos ilgumo. Vis dėlto, vyraujantis raitelio svoris išlieka panašus į originalų reikalavimą, išleistą 1858 metais. Dabar JAV daugumoje varžybų minimalus nustatytas svoris – apie 52 kilogramus, norima jį padidinti iki 53,5 kilogramo. Svoriai, kuriuos neša žirgai, varijuoja nuo 50 iki 58 kilogramų. Beje, 3 kilogramus šio svorio sudaro jojimo įranga.

Lietuviška žirgininkystės enciklopedija