Lusitanas

Savo išvaizda Lusitanai labai panašūs į Andalūzus, todėl manoma, kad šios dvi veislės kilo iš vieno šaltinio. Pagrindinis skirtumas – arklių galvos formos: Lusitano išlaikė kiek kumpą profilį, būdinga seniesiems Andalūzams ir Iberų arkliams, o Andalūzai turi kiek rytietiškesnį profilį.
Lusitanai kilo iš Lusitanijos, Iberijos pusiasalio, ten kur dabartinė Portugalija. Lusitanai ir Andalūzai buvo registruojami kaip viena veislė iki 1960 m. Nuo to laiko Portugalų veisėjai stengėsi išlaikyti savo žirgų veislę ir paryškinti jos skirtumus nuo Andalūzų.
XVII a. Ispanai beveik nustojo raitųjų koridos. Nuo to laiko imti veisti arkliai, tinkami jojimui ir paradams: stiprūs, išvaizdūs ir gražių judesių. Portugalai ir toliau veisė žirgus, skirtus koridai, ir tai leido išlaikyti senųjų arklių charakteristikas, matomas moderniajame Lusitane. Ilgus amžius veisti kaip karo žirgai, Lusitanai puikiai tiko ir kovoms su buliais.
Lusitano yra pagarsėję savo drąsa žirgai, nebijantys net artintis prie gąsdinančių objektų, savyje talpinantys ramumą ir puikią jėgą. Jie pasižymi geru balansu ir minkštais aliūrais ir yra labai prisirišantys prie žmogaus žirgai.
Lusitanai pasižymi kumpu profiliu, būdingu senovės kariniams žirgams. Tai kompaktiški, gražūs žirgai: kaklas stiprus, riestas, gogas aukštas. Krūtinė gili ir plati, nugara trumpa, kryžius neaukšštas. Uodega išaugusi žemai, karčiai ir uodega stori, šilkiniai. Dėl savo sudėjimo lengvai susitelkia, turi puikų judėjimo impulsą.