Šiaurės ardėnas kilęs iš ardėnų, Belgijos sunkiųjų ir Bolonės žirgų veislių. Kartais neteisingai manoma, kad šie žirgai – tai senos prancūzų ardėnų arklių veislės atšaka.
Atskira veisle pripažinti buvo XX a, o 1919m. įsteigta ardėnų kilmės knyga. Anksčiau buvę naudojami darbui šachtose, šie arkliai beveik prarado savo panaudojimo nišą, ir XX amžiaus viduryje buvo naudojami pagrinde mėsai. Dabar žirgininkai bando atgaivinti šią veislę, populiarindami ją kaip tinkamą poilsiui ir miško darbams.
Šiaurės ardėnai garsėja savo jėga, ištverme, atsparumu ir ramiu charakteriu. Jie puikiai tinka žemės ūkio darbams net ir kalvotose ir nelygiose vietovėse.
Šiaurės ardėno galva, palyginus su kūnu, nedidelė, su mažomis ausimis. Kaklas trumpas, raumeningas, o krūtinė gili ir plati. Pečiai nuožulnūs ir raumeningi, palyginti žemas gogas, trumpa nugara ir raumeningas pasturgalis. Kojos trumpos su gerai susiformavusiais sąnariais, didelės kanopos ir ilgi šepetėliai apie kojas.
Šiandien šiaurės ardėnai naudojami ir fermos darbui, miško kirtavietėse, taip pat ir kinkymui ar jojimui.