Šairai – viena žinomiausių Didžiosios Britanijos sunkiųjų arklių veislių. Jie kilo iš sunkiųjų karo žirgų, naudotų viduramžių Europos kavalerijos. Dideli ir stiprūs žirgai buvo skirti nešti sunkius šarvuotus riterius, ir dėl to buvo paklausūs iki pat šaunamųjų ginklų ir pabūklų atsiradimo, kai išnyko ir šarvuotoji kavalerija. Vėliau šie žirgai atrado savo vietą žemės ūkyje. Iš šio viduramžių arklio XVII amžiuje išsivystė kita veislė – dabar jau išnykę Anglų Juodžiai. Jie ir tapo Šairų veislės pagrindu. Šairų arkliai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti XVII a. viduryje, o amžiumi vėliau jau galima rasti ir daugiau užrašų apie šią veislę.
Žinoma, Pasauliniai karai skaudžiai nuniokojo šią veislę, kai daugybė žirgų buvo išsiųsta į skerdyklas, tačiau septyniasdešimtaisiais Šairai vėl ėmė traukti publikos dėmesį. Dėl Klaidesdeilų įtakos atstatant veislę po karo, pastebėta, jog šiek tiek pasikeitė ir Šairų eksterjeras – „plunksnos“ ant kojų tapo panašesnės į pastarųjų.
Šiandien Šairų nėra daug – apie 2000 individų. Tai reiškia, kad ši veislė yra išnykimo pavojuje.
Anksčiau Šairai buvo naudojami kaip kinkomieji arkliai alaus daryklose – jie traukdavo alaus statinių pilnus vežimus iš daryklų pas klientus. Ir šiandien dar galima rasti alaus daryklų, kurios išlaikė šią tradiciją. Vis dėlto, dažniausiai šie arkliai yra naudojami miškų ūkiuose ir pasijodinėjimams.
Šairų galva didelė, kakta – plati, o nosis – suplota. Kaklas gana ilgas, nugara trumpa ir stipri, pasturgalis platus ir raumeningas. Uodega tanki, išaugusi aukštai. Didžiąją šairų ūgio dalį sudaro ilgos ir stiprios kojos su masyviomis kanopomis. Akį traukia šilkiniai plaukai (šepetėliai) kojų apačioje.

Šairas Samsonas, gimęs 1846 m. buvo vienas didžiausių ir garsiausių pasaulio arklių. Jo ūgis buvo apie 217 cm iki gogo, o svoris – daugiau nei 1,5 tonos. Vėliau šis žirgas dėl savo neįprastų fizinių savybių buvo pervadintas Mamutu.