Šie poniai, pavadinti New Forest regiono, kur jie ir gyveno, vardu, yra viena vietinių, natūraliai susiformavusių Didžiosios Britanijos arklių veislių. Rašytiniuose šaltiniuose jie minimi jau nuo 1016 m, o veislės knyga užvesta 1906 m. Tiesa, idant pagerinti išvaizdą ir darbines savybes, buvo įlieta ir arabo bei anglų grynakraujo kraujo.
Poniai, šiandien laisvai besiganantys New Forest miškuose nėra sulaukėję – jie priklauso vietiniams ūkininkams. Paprastai bandas sudaro vienos kumelės, nors pasitaiko ir kastratų. Šie arkliai gali būti bet kokios veislės – nors dažniausiai pasitaiko Niuforesto ar Šetlando poniai – t.y. arkliai, gebantys išyventi laukinėmis sąlygomis. Eržilai, kurie būtinai turi būti registruoti Niuforesto poniai, paprastai išleidžiami ganytis kartu per pavasarį ir vasarą. Jie ima formuoti savo kaimenes ir ginti jas nuo kitų eržilų, kaip tikri laukiniai arkliai.
Suvarymai vykdomi rudenį – eržiliukai ir kai kurios kumelaitės pašalinami iš bandos, o likusios kumelaitės pažymimos šeimininko ženklu. Tada vykdoma ir Niuforesto Ponių Veisimo asociacijos(New Forest Pony Breeding and Cattle Society) organizuojama individų atranka ir apžiūra. Iki kitų metų daugiau į arklių gyvenimą žmogus nesikiša, nebent kai kuriems individams prireiktų veterinarinės pagalbos.
Šie poniai vertinami dėl savo protingumo, stiprumo, gebėjimo prisitaikyti prie įvairių sąlygų ir gero, ramaus temperamento. Jie auga iki 148cm, o žemutinės aukščio ribos nustatyta nėra. Paprastai jie būna vientisos spalvos, leidžiama ir truputis baltų žymių ant kojų ir galvos. Niuforesto poniai pasižymi lengvu, grakščiu judesiu, stipriomis galūnėmis ir tvirtu sudėjimu.
Niuforestai dėl savo sudėjimo naudojami ne tik vaikų, bet suaugusiųjų jojime, taipogi puikiai pasirodo ir kinkiniuose, išjodinėjime ar konkūre.