Manoma, jog Kazakų žirgai kilo iš laukinio Azijos arklio, ir nepaliesti jokių kryžminimų stepėmis klajojo bent jau iki V a. pr. Kr. Vėliau veislė buvo įtakota Arabų, Karabairo, Achaltekų bei Mongolų arklių veislių. XXa. antrojoje pusėje buvo įlieta ir anglų grynakraujų, Orlovo ristūnų bei Dono arklių kraujo. Šiandien Kazakų žirgai primena elegantiškesnę Mongolijos arklio versiją. Grynaveisliai Kazakų arkliai ir šiandien veisiami Kazachstano klajoklių genčių, bet, deja, per kryžminimą buvo prarastos unikalios veislės linijos.
Kazachstano arkliai laikomi ganyklose visus metus. Dauguma arklių gyvena šalies vakaruose, didžiulėse laisvose teritorijose, kur per ilgą laiką išsiskyrė į įvairius tipus. Labiausiai paplitę yra Jabe ir Adaev tipai.
Jabe tipo arkliai susiformavo pietiniuose rajonuose ir po to paplito po visą šalį. Jie pasižymi masyvia galva, storu kaklu ir gilia krūtine. Nugara tiesi, o pasturgalis raumeningas. Oda stora, kailio spalva paprastai būna bėra, juodbėra, širma. Šio tipo arkliai labiau tinka mėsai ir pasižymi dideliu pieningumu – kai kurios kumelės duoda iki 20kg pieno per parą.
Adaev tipo žirgai yra mažesni, panašesni į jojamojo tipo arklius. Jų galva mažesnė, kaklas ilgas, ilga nugara su aukštu gogu. Dažniausiai pasitaikančios spalvos yra bėra, širma, dereša ir kaštoninė. Šio tipo arkliai buvo labiau įtakoti jojamųjų arklių kraujo nei Jabe, ir dėl to jie lengvesnio sudėjimo, siauros krūtinės ir smulkių kaulų, bei mažiau atsparūs atšiaurioms aplinkos sąlygoms.
Vis dėlto, Kazakų žirgai nepasižymi geromis darbinėmis savybėmis. Jų žingsnis trumpas, risčia smulki. Kita vertus, jiems netrūksta išvermės: Adaev arkliai gali nubėgti iki 300km per dieną. Jabe tipo poniai laikomi vertingi dėl savo mėsingumo: 57-60% arklių auginama mėsai. Kazachstane auginama apie 300,000 šios veislės žirgų.