Karabairo žirgai, viena seniausių centrinės Azijos žirgų veislių, vystėsi Uzbekistane – šalyje, kuri žirgų veisimo ir laikymo tradicijos skaičiuojamos tūkstantmečiais.
Uzbekistaną ir šiandien kerta senoviniai prekybos keliai, datuojami mažiausiai 600 m. pr. Kr. Nuo tų laikų skirtingų genčių raitininkai ir klajokliai piemenys su savo bandomis kirto šias vietoves. Aišku, tai įtakojo ir vietinių žirgus – šiandien Karabairo arkliuose matoma ir Arabų, Turkmėnų ir kitų dykumų veislių įtaka.
Genetiniai tyrimai parodė, kad Karabairai kilę iš pietinių, rytietiškų ir primityvaus tipo stepių arklių. Taigi, šios veislės žirgai yra ne tokie grakštūs kaip Arabai bei neturi išgaubto galvos profilio, bet jų įtaka yra gan žymi.

Paprastai Karabairų profilis – tiesus arba kumpas. Galva – „sausa“, t.y. su ryškiai matomomis venomis ir kaulais. Kojos labai stiprios, tačiau Karabairai dažnokai turi netinkamą kojų užpenčių kampą, manoma, kaip tai kalnų ponių įtaka.
Vis dėlto, Karabairai – atsparūs ligoms ir ištvermingi arkliai. Dėl savo puikių savybių jie veisiami žaisti Kokparo žaidimui – uzbekiškai Buzkashi versijai.

Karabairai auginami kalnų ir prieškalnių ganyklose. Žirgai apjojam labai anksti – maždaug 18-24 mėnesių amžiaus, o dvimečiai ir trimečiai jau dalyvauja lenktynėse. Karabairų lenktynės tarp vietinių yra labai populiarios. Kartais vietinės kumelės kryžminamos su anglų grynakraujais, taip tikintis išvesti greitesnių palikuonių tarptautinėms varžyboms.
Daugiau negu pusė uzbekų ir šiandien gyveną klajoklišką gyvenimą. Jie ir yra pagrindiniai Karabairo žirgų veisėjai ir augintojai. Nors Uzbekistano žemės netinkamos auginti pasėliams, jų užtenka žirgams ir galvijams.