Kamargo žirgai gyvena Kamargo pelkėse, Ronos upės deltoje, Pietinėje Prancūzijoje. Rašytiniai šaltiniai juos mini jau nuo Antikos laikų – kaip laukinius arklius, gyvenančius Ronos žiotyse – tad manoma, kad tai viena seniausių arklių veislių pasaulyje.

Tradiciškai šie arkliai gyvena laisvėje. Kasmet augintojai savo žirgų bandas atrūšiuoja, sužymi, veislei netinkamus eržilus iškastruoja. Vienintelis šių arklių veisėjo darbas yra parinkti tinkamą eržilą. Reprodukcija ir kumeliavimasis vyksta laisvai, be žmogaus įsikišimo. Kumeliukai gimsta juodi arba tamsiai pilki, dažniausiai laukais snukiais. Po nujunkymo – maždaug 7 mėnesių, kumeliukas meta plauką ir tampa baltas(tiksliau, šviesiai pilkas). Vienerių metų kumeliukai žymimi veisėjo ženklu, o 3-4 mokomi. Jie laikomi arklidėse, kol pripranta prie žmogaus, apjojami.

Sudėtingos gyvenimo sąlygos (karštis, galimas maisto stygius) šiuos arklius padarė atsparius ligoms, badui, blogiems orams. Tai gan masyvūs, trumpo kaklo, gilios krūtinės, stiprių sąnarių ir galūnių žirgai. Turi vešlius karčius ir uodegą. Nepaisant nedidelio ūgio, Kamargo arklys gali lengvai panešti suaugusį vyrą.

Šie žirgai – tradicinė piemenų, vadinamų gardians, ganančių juodus jaučius, naudojamus Kamargo koridai, jojamo žirgo veislė. Kamargo arkliai naudojami ir pasijodinėjimui, taip pat dėl ištvermės įgauna populiarumo kai kuriose jojimo sporto šakose bei Prancūzijos jojimo mokyklose.