Italijos sunkieji arkliai buvo pradėti veisti 1860 metais Deposito Cavalli Stalloni žirgyne Italijoje. Veislė buvo išvesta kryžminant vietinius Po Delta eržilus su anglų grynakraujais, Haknio arkliais ir arabais.
XX a. pradžioje įlieta ir Bolonės arklių, Ardėnų ir Bretonų kraujo. Antrojo pasaulinio karo metais veislė ir veisimo programos labai nukentėjo, bet Italijos sunkieji buvo vėl atkurti naudojant Ardėnų, Bretono ir Peršerono arklius. Veislės kilmės knyga pradėta 1926 metais.

Vis dėlto, per paskutiniuosius dvidešimt metų Italijos sunkiųjų arklių mažėja, 2002 metais užregistruota mažiau nei 4 tūkstančiai šios veislės atstovų.
Italijos sunkiojo arklio galva palyginus lengva, su tiesiu ar kiek gaubtu profiliu. Kaklas trumpas, raumeningas, gogas gan aukštas, krūtinė plati ir gili. Nugara tiesi ir trumpa, šonai apvalūs, pasturgalis nuožulnus. Šių arklių kojos trumpos, su storais sąnariais, bet mažomis ir kietomis kanopomis. Paskutiniaisiais metais arklių sudėjimas pablogėjo, nes jie imti veisti mėsai, siekiant išgauti didžiausią galimą masę.