Haknio ponius išvedė Anglijos veisėjas Christopher Wilson, kryžmindamas Haknio eržilą Sir George (g. 1866 m) su Felo kumelėmis ir veisdamas tarpusavyje jų palikuonis. Manoma, jog buvo įlieta ir nemažai Velso ponių kraujo. Wilsonas norėjo išvesti ne miniatiūrinius arklius, bet ponius su visomis jiems būdingomis charakteristikomis, ir jam tai pavyko. Haknio poniai – puikus selektyvinės veislininkystės pavyzdys.
Šie arkliai, anksčiau vadinti Vilsono poniais, idant neprarastų atsparumo, buvo laikomi laukinėmis sąlygomis su nedaug papildomo maisto.
XIX amžiaus gale veislė įsitvirtino žirgininkystės pasaulyje. Poniai ypač pamėgti dėl savo elegantiškos išvaizdos ir grakščių aliūrų, ypač risčios, tad tapo ypač populiarūs kaip kinkomieji žirgai. Tiesa, paplitus automobiliams, Haknio poniai buvo užmiršti. Bet ne ilgam – po Antrojo pasaulinio karo jie paplito kaip šou klasės žirgai.
Haknio poniai paprastai turi nedidelę aukštai nešamą galvą, dideles akis ir budrų žvilgsnį. Kaklas riestas, nešamas aukštai ir išdidžiai, o nugara kompaktiška. Uodega išaugusi aukštai, ir dažnai laikoma pakelta. Šiandien šie poniai įgyja vis daugiau šou klasės arklių savybių – ekspresyvumo, elegancijos, gyvumo. Haknio poniais gerinamas amerikietiškas Šetlandas bei miniatiūriniai arkliai.