Haknio arklių veislės ištakas galima atsekti net iki XIV amžiaus, kai Anglijos karaliui prisireikė gerų jojamųjų žirgų su energinga risčia. Kadangi anais laikais keliai buvo prasti, kone vienintelė galimybė keliauti buvo raitomis. Karalius savo turtingiems vasalams liepęs auginti tam tikrą skaičių žirgų, pasižyminčių gera risčia.
Moderniojo Haknio arklio veislė išvystyta XVIII-XIVa. kartu su anglų grynakraujų arkliais: tie patys eržilai, laikomi anglų grynakraujų pradininkais, buvo kergiami ir su vietinėmis kumelėmis, pasižymėjusiomis gera risčia. Iš jų buvo sukurtos dvi veislės: Norfolko ristūnas ir Jorkšyro Rodsteris, kurios išsivystė į Haknio arklių veislę.
1883 m. Norviče susiformavo Haknio arklių Asociacija, kuri ėmė vesti veislės kilmės knygą. Tai buvo Haknio arklių aukso amžius – ir Amerikoje, Ir Didžiojoje Britanijoje Hakniai buvo vieni populiariausių jojamųjų arklių.
1891m. pradėjus Haknio arklius importuoti į JAV, šios šalies entuziastai įsteigė Amerikos Haknio arklių asociaciją, kuri veikia ir šiandien. Nuo 1900 m. iki didžiosios Depresijos laikų, amerikiečiai augino daugybę šios veislės arklių.
XIVa. pabaigoje mažiausius Haknio arklius kryžminant su įvairiais poniais išvesta nauja šou tipo ponių veislė – Haknio poniai. Šiandien žinomi du tipai: Haknio arklys ir Haknio ponis. Pastaraisiais dešimtmečiais orientuojamasi į Haknio arklius, kurie būtų idealūs kinkomieji žirgai.
Šios veislės žirgų galva nedidelė, kartais su šiek tiek kumpu profiliu, akys ekspresyvios ir didelės. Kaklas išriestas ir nešamas aukštai, krūtinė plati ir išsivysčiusi, pečiai stiprūs, ilgi ir šiek tiek nuolaidūs. Nugara kompaktiška, raumeninga, pasturgalis stiprus. Uodega išaugusi aukštai. Kojos stiprios, su dideliais ir stipriais sąnariais, kanopos – apvalios ir kietos. Haknio arkliai žinomi dėl savo sveikumo ir nuostabių aliūrų.