Eksmūro poniai yra seniausia Didžiosios Britanijos primityviųjų arklių veislė. Dauguma šių ponių ir šiandien gyvena laukinėmis sąlygomis pietvakarių Anglijoje.

Eksmūrai pasižymi dideliu atsparumu ligoms bei ištverme. Tai nedideli, bet tvirtai suręsti arkliukai, gebantys nešti didžiulius krovinius. Eksmūrų kojos stiprios, jie prisitaikę prie atšiaurių sąlygų, retai klumpa. Šaltuoju metų laiku šie poniai užsiaugina storą žieminį kailį, puikai saugantį ne tik nuo šalto vėjo, bet ir nuo drėgmės. Apatinis, į vilną panašus šitokio plauko sluoksnis tarnauja sulaikyti šilumai, o viršutinis – ilgesnis, tarsi riebaluotas – nepraleidžia vandens.
Eksmūro poniai turi visus primityviųjų arklių požymius: „miltuoto“ snukio spalvą, vienspalvį rusvą kailį.
Eksmūro vietovės, kuriose veisiasi šie poniai, kadaise priklausė karaliui kaip medžioklės plotai. Vėliau, 1818m. šios žemės buvo parduotos. Seras Richardas Aclandas, paskutinis Eksmūro sargas, pasiėmė trisdešimt vietinių laukinių ponių ir įsteigė savo bandą, kuri išgarsėjo bei gyvuoja ir šiandien. Buvo mėginta arklius kryžminti ir su kitomis veislėmis, bet tai nepasiteisino, nes palikuonys nebuvo tokie atsparūs ir nesugebėdavo išgyventi vietinėmis laukinėmis sąlygomis.
1921 metais, siekiant išsaugoti veislę gryną, buvo įsteigta Ekmūro ponių asociacija.

Antrasis Pasaulinis karas buvo beveik pražūtingas šiai ponių veislei. Jų gyvenamosios vietos tapo pratybų ir bandymų poligonais, todėl karą išgyveno tik 50 ponių. Vis dėlto, vietinių gyventojų iniciatyva ši veislė buvo išsaugota ir atkurta. Ir šiandien pasaulyje yra tik apie 2000 Eksmūro ponių – kai kurie jų laukiniai, kiti laikomi privačių augintojų.