Deilo ponis išsivystė iš vietinio Peninų ponio, vėliau šią veislę įtakojo Fryzų ir Škotų Galovėjų žirgų veislės. Šie poniai buvo veisti nešuliams nešioti, todėl pasižymi ištverme ir gebėjimu greitai ir užtikrintai įveikti ilgus atstumus. Dėl savo jėgos jie taip pat būdavo naudojami žemės ūkio darbams mažose kalnų fermose, ganant gyvulius. XVIII a. Deilo poniai sėkmingai dalyvaudavo ristūnų varžybose bei medžioklėse. Dėl savo atsparumo sunkioms klimato sąlygoms poniai naudoti ir kavalerijoje.
XVIII-XIXa. buvo įlieta Klaidesdeilų, Norfolko ristūnų ir Jorkšyro roadsterių kraujo, siekiant pagerinti ponių risčią. Vėliau, XX a. pradžioje, Deilo poniai imti saugoti, nes po karo ir kryžminimo su Felo poniais bei Klaidesdeilais, jų buvo mažai likę. Jų skaičius dar labiau sumažėjo po Pirmo ir Antro pasaulinio karų, ir jie buvo ties išnykimo riba.
Deilo poniai – atsparūs ir mažai priežiūros reikalaujantys arkliai. Stambaus sudėjimo, galingų strėnų ir pečių. Jų kojos stiprios, su šepetukais, kanopos paprastai melsvo, labai kieto rago. Kaklas trumpas, karčiai stori ir gražūs, o veislės standarte netgi nurodoma, kad jie turėtų būti 1 metro ilgio. Dauguma šių ponių yra juodi, o didesnės baltos žymės ant galvos ir kojų neleidžiamos.

Deilo poniai – ramaus ir švelnaus būdo, nesunkiai suvaldomi net ir vaikų, tačiau tuo pat metu ir gyvybingi bei smalsūs.