Čigonų arkliukai nuo senų laikų buvo naudojami traukti Airijos klajoklių ir romų dengtus vagonus ar karavanus, taip pat vaikams joti. Tai buvo ramūs, stiprūs ir atsparūs arkliai – turint omeny jų gyvenimo sąlygas: visą dieną jie tempdavo vagonus su visu romų turtu, ganydavosi pakelės žolėje ir turėdavo iškęsti ir atšiauriausias aplinkos sąlygas. Iki XX amžiaus šie arkliai nebuvo pripažįstami kaip veislė, ir jų linijos, tėvai buvo laikomi paslaptyje jų šeimininkų ir jų šeimos narių. Tiesa, kai šiais arkliais susidomėta plačiau, atsirado ir veislės registrai.

Tiksliai nežinoma, iš kokių arklių kilo šie žirgai, bet sprendžiama, jog  veislei įtakos galėjo turėti Šairai, Klaidesdeilai, Fryzai ar Dalo poniai.

Šie arkliai gali būti bet kokios spalvos, bet dažniausiai pasitaiko kerša. Čigonų arkliukai pasižymi ir „plunksnuotomis“ kojomis, ilgais ir vešliais karčiais bei uodega, kurių pagal veislės standartus nevalia kirpti. Aukščio limito taipogi nėra. Iš pirmo žvilgsnio – tai nedideli darbiniai arkliukai – raumeningi, dideliu sprandu ir nedidele gražia galva.
Šie arkliai – labai universalūs, ir gali būti panaudojami ne tik kinkymui, bet ir jojimui. Kadangi pasižymi ramiu ir geraširdišku būdu(kitokius arklius čigonai parduodavo ir neveisdavo), tinka mokytis joti ir vaikams.