Renesanso epochoje Klasikinio Išjodinėjimo Akademijos (Classical Riding Academies) susidomėjo šia veisle dėl puikaus balanso ir inteligentiškumo. Andalūzai taipogi buvo naudojami išvedant daug kitų klasikinio jojimo veislių – Lipicus, Alter Real, Lusitano, Kladrubus ir daug Europos šiandienos šiltakraujų.
XIX a. karai, ligos ir kryžminimas dramatiškai paveikė veislę, ar andalūzai ėmė nykti, ir tik Kartūzų vienuolių dėka jie išliko. Nors amžiaus gale padėtis ėmė gerėti, iki pat XXa. pradžios šie žirgai buvo pavojuje. Iki 1960ųjų buvo uždrausta eksportuoti šiuos žirgus, bet po to jie įgavo didelį populiarumą visame pasaulyje. Šiandien Ispanijos vyriausybė skatina andalūzų auginimą, ir veislė vėl tampa populiari tarp klasikinės mokyklos išjodinėtojų. Andalūzai taip pat naudojami ir konkūrui, koridai, važiavimui kinkiniais, ir neretai į veislę įliejama iranglų grynakraujų kraujo, idant plėstųsi veislės galimybės.
Andalūzai yra stiprūs, kompaktiški arkliai. Jie juda elegantiškai, aukštai keldami kelius. Paprastai jie turi ilgą galvą su išlenktu profiliu ir didelėmis ir išraiškingomis akimis, ilgą ir platų, kartais kiek lenktą kaklą, ilgus, apvalius pečius. Kojos vidutinio ilgio ir stiprios. Karčiai ir uodega tankūs, uodega išaugusi žemai. Andalūzas yra išdidus, bet puikiai dirbantis arklys, jautrus ir protingas, lengvai ir greitai mokomas, kai su juo elgiamasi atidžiai ir rūpestingai.