Kanopos sandara ir funkcija

Kanopa vadinamas kaulinis darinys kojos gale, kuriuo arklys remiasi į žemę. Iš tikrųjų – tai vienintelis nenunykęs trečiasis plaštakos pirštas. Kadangi jis turi nešti kone visą gyvūno svorį, evoliucionuojant pakito jo sandara ir prisitaikymas.

Kanopa – gan sudėtingas organas, susidedanti iš išorinės ir gyvos vidinės dalies. Išorinė dalis, sauganti vidines struktūras, vadinama ragine kanopos dalimi, arba ragu. Tai sienelė, o iš apačios – varlė bei padas.

Anatomiškai kanopos sienelė yra analogiška žmogaus ar gyvulio nagui – ji saugo kanopą nuo išorinio poveikio. Sienelės storį galima nustatyti žiūrint į žirgo baltąją liniją ant pado – tai giliausias raginės sienelės sluoksnis ir jis sudaro šią liniją(iš viso sluoksnių yra trys). Paprastai šoninės sienelės storis varijuoja nuo 6 iki 12 milimetrų, o padas su varle apačioje turėtų sudaryti mažiausiai 1,3cm storio sluoksnį. Raginė varlė yra elastingas pleišto formos kūnas, kuris apsaugo kanopos gyvuonį ir padeda jai plėstis judėjimo metu. Arkliui judant ji veikia kaip kraujo pompa. Aplink varlę kanopą saugo padas.  Kanopos gyvuonis yra įsiterpęs tarp kaulo ir sienelės. Čia – gausus kraujagyslių tinklas. Po kanopos kaulu – tarsi pagalvėlė, sauganti ir amortizuojanti kojos kaulą bei sąnarį – skaidulinis intarpas. Jaunų kumeliukų jis būna minkštas, o su amžiumi vis kietėja. Kanopos audinį iš esmės sudaro tvirtas, netirpus baltymas keratinas.

Ragą gamina kanopos apynagė(kanopos viršutinis kraštas, besiribojantis su čiurna). Čia nuolat formuojasi naujos ląstelės, kurios išstumia senesnius sluoksnius į paviršių. Jie nebegauna maisto medžiagų iš kraujo, ir todėl išsausėja, sukietėja ir tampa į žmogaus nagą panašia lanksčia mase. Rago sienelė paauga maždaug 1 cm per mėnesį, o tai reiškia, kad nauja sienelė per visą kanopos ilgį išauga per apytikriai 9-12 mėnesių, priklausomai nuo individualaus arklio. Kanopų augimo greitis dažnai priklauso ir nuo žirgo mitybos bei medžiagų apykaitos, amžiaus, fizinio krūvio ir būklės, metų laiko, priežiūros bei įgimtų savybių.
Priekinės kanopos būna didesnės, plokštesnės nei užpakalinės ir turi žemesnius užpenčius. Kad kanopa galėtų tinkamai funkcionuoti, ji turi būti taisyklingos formos, jos ragas turi būti tvirtas, be didesnių rievių, lankstus ir netrapus. Jei kanopos per siauros, mažėja jų amortizacinės savybės ir didėja ligų galimybė.
Kanopos taipogi atlieką daugybę gyvybiškai svarbių funkcijų. Pirmiausia – apsauginę. Išradingai kalbant būtų galima teigti, kad arkliai visuomet stypčioja tik ant vieno piršto. Galima taipogi turėti omeny, kad žirgas paprastai sveria ne mažiau nei 400kg, gali bėgti didžiuliu greičiu, o jo kojų sąnariai ne storesni nei žmogaus. Taigi, kanopos atlaiko nemenką svorį: greitos risčios metu kanopas veikia 4,5 tonos jėga. Jojant didžiausiu greičiu, krūvis padidėja iki 8,2 tonų, o prastai pastačius kanopą ant žemės paviršiaus arba netinkama seka susitraukus raumenims, apkrova gali viršyti 10 tonų. Kanopos yra svarbios saugant jautrias žirgo pirštų struktūras ir amortizuojant, sušvelninant smūgius, sumažinant traumų riziką.

Kita svarbi funkcija – padėti varinėti kraują po organizmą. Vi­si ka­no­pos pa­ki­ti­mai, vyks­tan­tys ju­dė­ji­mo me­tu, va­di­na­mi ka­no­pos me­cha­niz­mu. Ki­ti­mai vyks­ta pa­gal ju­de­sių fa­zes ir pri­klau­so nuo ju­de­sio grei­čio, ke­lio kie­tu­mo, saus­gys­lių ir raiš­čių, ga­lū­nių pa­sta­ty­mo ir kulkš­nių nuo­žul­nu­mo. Kadangi arklio kojų apatinėse dalyse raumenų nėra, kanopos padeda varinėti kraują po organizmą, įšstumti jį atgal iš kojų. Kaip tai vyksta? Gyvūnui bėgant, statant koją ant žemės, kanopa išsiplečia, ir į ją priplūsta kraujo – tai trečias organas arklio kūne pagal aprūpinimą krauju. Vėl pakėlus koją iš kanopos kraujas išstumiamas aukštyn, atgal į širdį. Taigi, idant palaikytų normalią kraujo apytaką, žirgai turi pakankamai judėti – ilgas žirgo laikymas garde gali turėti daug neigiamų pasekmių jo sveikatai.

Kanopomis žirgai taipogi jaučia paviršių, jos įtakoja ir koordinacijos pajautimą. Tinkamos formos kanopa padidina ir sukibimą su paviršiumi. Galų gale, arkliui bėgant, kanopose pasigamina šiluma, kuri neleidžia atvėsti kraujui ir skatina medžiagų apykaitą.

Kanopos mechanizmas judant

Bendroji priežiūra

Kanopas privalu tinkamai prižiūrėti, kadangi jos įtakoja žirgo sveikatą. Sena anglų patarlė netgi byloja – nėra kojų, nėra ir žirgo. Tinkamai prižiūrimos kanopos ir vystosi taisyklingai.
Visų pirma, prieš ir po darbo privalu jas išvalyti, taipogi apžiūrėti, ar nėra pažeidimų, įstrigusių svetimkūnių. Taipogi būtina pasirūpinti ir kasdienėmis žirgo gyvenimo sąlygomis. Pakankama mityba yra svarbi kanopų sveikatai ir jų augimo tempui. Tam tikrų maisto medžiagų perteklius ar trūkumas sukelia kanopų susirgimus. Pavyzdžiui, pašarų papildai su sieros turinčiomis amino rūgštimis skatina kanopų augimą ir rago tvirtumą. Trūkstant vitaminų ir mineralinių medžiagų, gali sutrikti kanopos ragėjimo procesas, kanopos gali tapti per minkštos ir trapios.
Kas be ko, žirgui privalu daug ir reguliariai judėti. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į gruntą: gilus, klampus paviršius riboja kanopos mechanizmą, o per kietas, ypač jei arklys kaustytas, sukelia per didelį šoką. Netinkamas kaustymas taipogi gali sumažinti ir riboti kanopos mechanizmą.
Arklidėse privalu užtikrinti tinkamas higienines sąlygas – per sausas kraikas arkliui gali sausinti kanopas. Jos labai sutvirtėja, išsausėja ir ima skilti. Jei krai­kas per drėg­nas, ka­no­pos ra­gas tam­pa minkš­tu ir lūž­tan­čiu, gali įsimesti pūvinys. Minkš­tos ra­go da­lys grei­tai iš­brinks­ta. Var­lės ra­gas tam­pa minkš­tas ir jaut­rus įvai­riems che­mi­niams ir fi­zi­niams ža­lin­giems veiks­niams. Mėš­las ir sru­tos, ku­rio­se yra amo­nia­ko, dir­gi­na ka­no­pos var­lę, ir ji  pra­de­da ir­ti.
Dėl mechanikos sutrikimų susiformuoja netaisyklingos kanopos ir susidaro įvairios deformacijos, kurios, priklausomai nuo deformacijos masto, trukdo kanopai atlikti savo funkciją. Idant to išvengtumėte, labai svarbu tinkamai jas prižiūrėti – palaikyti ne tik tinkamas joms sąlygas, bet ir pačių kanopų formą ir ilgį jas apdrožiant profesionalo pagalba.

Kaustymas ir kanopų apsauga

Kadangi arklio prijaukinimas įtakojo ir jo fiziologiją, dažnai neišsiverčiama be žmogaus išsikišimo. Kitaip nei laukiniai jų protėviai, šiandieniniai arkliai dažnai nebegali pasigirti tvirtomis ir viską atlaikančiomis kanopomis. Žmogus jau seniai suko galvą, kaip apsaugoti savo žirgo kanopas – jo antrąją širdį.
Vienas populiariausių būdų iki šių laikų yra kaustymas. Pasagos apsaugo žirgo kanopas nuo sužeidimų, per greito nusidėvėjimo, leidžia laisvai judėti įvairiais paviršiais. Ar­klius, ku­riais jo­di­nė­ja­ma kie­tu pa­grin­du, bū­ti­na kaus­tyti kas 6–8 sa­vai­tes.
Tinkamas kaustymas nesukelia gyvuliui jokio skausmo. Kaus­tant ar­klį, pir­miau­sia pa­ša­li­na­mos se­nos pa­sag­vi­nės ir nui­ma­ma se­na pa­sa­ga. Po to ka­no­pa ap­dro­žia­ma, pašalinamos nereikalingos nuoaugos,  kadangi pasagos neleidžia ragui natūraliai nusidildyti. Po to prie kojos pri­tai­ko­ma nauja pa­sa­ga. Ji ga­li bū­ti taikoma šal­ta ar­ba įkai­tin­ta – karštą pasagą pridėjus prie kanopos lengviau galima nustatyti, ar ji tinka, įkaitęs metalas lengviau pasiduoda keičiant jo formą. Tiesa, prieš kalant karšta pasaga atvėsinama, idant nepažeistų kanopos audinių. Tvir­ti­na­ma prie ka­no­pos 6 ar 8 vi­ni­mis, ku­rie ka­la­mi į bal­tą­ją li­ni­ją. Su­ka­lus gi­liau, ar­klys šlu­buos, su­ka­lus per ar­ti ka­no­pos kraš­to, – pa­sag­vi­nės grei­tai iš­kris, ir ar­klys pa­mes pa­sa­gą. Tokia nelaimė gali atsitikti, jei žirgas pernelyg muistosi, kalvis yra nepatyręs, jei blogai pritaikyta pasaga, baltoji linija per siaura ar tiesiog dėl inventoriaus gamybos broko. Pa­sag­vi­nės iš ka­no­pos iš­len­da apie 2,5 cm aukš­čiau pa­do. Jų ga­liu­kai už­len­kia­mi re­plė­mis ir su­ka­la­mi į ka­no­pą arba nudildomi.
Tinkamai kaustant negalima sutrikdyti kanopos mechanizmo. Ka­no­pos sie­ne­lių ju­dė­ji­mas vyks­ta tik iki tam tik­ros ri­bos: prie­ki­nės ka­no­pos – iki pla­čiau­sios ka­no­pos vie­tos, maž­daug per vi­du­rį ka­no­pos, o už­pa­ka­li­nės ka­no­pos – iki už­pa­ka­li­nio ka­no­pos treč­da­lio. To­dėl, prie­ki­nė­je ka­no­po­je pa­sag­vi­nes ga­li­ma kal­ti iki pu­sės treč­da­lio, o už­pa­ka­li­nė­je – pir­muo­se dvie­juo­se treč­da­liuo­se.
Kita populiarėjanti alternatyva kaustymui – barefoot (angl. basakojų) technologija. Vietoj pasagų kanopos tiesiog apdrožiamos iki tinkamo ilgio – kaip laukinis arklys judėdamas įvairiais paviršiais „nusidildytų“ jas pats.

Kanopa turėtų būti pasvirusi 45 laipsnių kampu, ne per ilga ir ne per trumpa. Paveikslėlyje žalia linija pavaizduotas tinkamas kampas tarp žirgo kojos ir jo kanopos – kanopa turėtų tolygiai pereiti į koją, be statymo kampo pakitimų.

Atsižvelgiant į tai, reguliariai reikia koreguoti kanopas jas apdrožiant. Pavyzdžiui, jei žirgas visada juda minkštu gruntu, jo kanopos nenusidėvi ir užauga per ilgos. Tada keičiasi kojos pasvirimo kampas, apkraunami sąnariai, koja statoma netaisyklingai. Judant kietu gruntu vyksta atvirkštinis procesas. Žirgai be pasagų sėkmingai netgi dalyvauja varžybose – su laiku jų kanopos sutvirtėja, prisitaiko prie krūvio, tereikia pakoreguoti jų formą. Tiesa, ka­no­pas tai­syk­lin­gai pa­trum­pin­ti ir pa­kaus­ty­ti rei­kia įgu­di­mo.
Vis dėlto, kaustymas gali padėti arkliams, kurių kanopos netaisyklingos, jautrios ar per greitai nusidildo. Dar kita egzistuojanti alternatyva – specialūs hiposandalai arba batukai, žinomi ir naudojami jau nuo Romos laikų.