Ekvidai (arkliai, asilai) – gražūs, greiti ir ištvermingi gyvūnai, natūraliai gyvenantys Afrikos ir Azijos stepėse, o prijaukinti – ir visame pasaulyje. Kaip ir kiekviena gyvūnų rūšis, jie išsiskiria tam tikromis savybėmis ir gebėjimais, padedančiais prisitaikyti ir išlikti.
 Ekvidai, kaip žolėdžiai – mėsėdžių grobis – yra prisitaikę visada stebėti aplinką ir gintis sprukdami. Tai jiems natūralu ir diktuojama stiprių instinktų. Arklys aplinką mato maždaug 350 laipsnių lauku (viena akimi jis mato 285 laipsnius, 65 laipsnius – abiem akimis ir 10 laipsnių lieka aklojoje zonoje), o jo reakcija yra 5 kartus greitesnė nei žmogaus, uoslė ir klausa jautresnė nei šuns. Dažnai žmogus pamiršta apie skirtumus tarp savęs ir arklio, kurie yra pakankamai dideli, nesupranta ar klaidingai interpretuoja gyvūno reakcijas. To išvengti gali padėti gilinimasis į jo elgesį ir bent menkas priežasčių, skatinančių jį taip elgtis, supratimas.

Rega

Ekvido akis – didžiausia tarp sausumos žinduolių, savo dydžiu nusileidžianti tik ruonių, banginių ir stručių akims. Arklio akys, kaip dažnai įprasta žolėdžiams, įstatytos galvos šonuose. Arklio regos laukas daug platesnis už žmogaus – jis mato beveik viską aplink save, tačiau neryškiai, viena akimi, bet to užtenka pavojui pamatyti. Jei jis pastebi ką nors judant, pasuka galvą, kad objektas atsidurtų zonoje, kurioje jis mato ryškiau, abiejomis akimis.  Akloji zona – tik priešais kaktą, tarp akių ir už nugaros. Tereikia tik truputį pakreipti galvą, ir galima matyti, kas dedasi ir už, ir ant nugaros. Pakeldamas galvą arklys abiem akim gali stebėti objektą, esantį toliau, o nuleisdamas – artesnį. Jei sėdėdamas ant žirgo matote jo akį, galite būti tikras, kad ir jis mato jus. Kai žirgas jojamas sutelktas, jo pagrindinis(abiejų akių) regos laukas nusileidžia, ir jis mato tik žemę. Žinoma atsitikimų, kad du išjodinėjimo žirgai, bėgę kontakte (galvomis netoli vertikalės), susidūrė, nes paprasčiausiai nematė vienas kito.

Tiriant arklių regą, mokslininkai darė tyrimą su durimis. Jie ant durų staktų pažymėdavo linijas, ir arkliai buvo mokomi pasirinkti brūkšniuotas duris, kad gautų maisto. Mokslininkai keitė, siaurino brūkšnius tol, kol jie buvo vos matomi. Iš rezultatų buvo matyti, kad arkliai mato blogiau nei žmonės. Galima palyginti su specialiaSnellen skale: žmogaus regėjimas yra 20/20. Naudojant šią skalę, arkliai įvertinti 20/30, ir tai reiškia, kad iš 20 metrų atstumo jie gali pamatyti tai, ką žmogus iš 30 metrų atstumo. Vis dėlto, išlieka daug spėlionių, nes žmogaus ir arklio regos organai pernelyg skirtingi, ir studijų rezultatai dažnai varijuoja. Taipogi, dauguma naminių arklių yra trumparegiai, nors laukiniai labiau pasižymi toliaregiškumu.

Arkliai – dieniniai gyvūnai, bet neblogai prisitaiko prie gyvenimo naktyje. Jų akys jautrios ir nedideliam šviesos kiekiui, todėl jie puikiai mato ir tamsoje, bet neturi galimybės greitai prisitaikyti prie staigaus užtemdymo. Tai gali paaiškinti, kodėl kai kurie arkliai atsisako įeiti iš šviesos į tamsią patalpą, pavyzdžiui, arklidę ar furgoną.
Arkliai skiria ir spalvas, tiesa, ne visas. Žmogaus tinklainėje yra trijų rūšių šviesai jautrių neuroepitelinių ląstelių – kūgelių, todėl jis gali skirti visas spalvas. Arklių tinklainėje jų tėra dvi rūšys. Šunys taipogi turi tik dvi rūšis, ir jų regėjimas panašus į daltonikų. Viena detaliausių studijų vyko 2000 metais, JAV. Mokslininkų komanda naudojo šešis ponius sveikomis akimis. Gyvūnai buvo užmigdyti, tada atsargiai ant akių ir negiliai po oda buvo pritaisyti elektrodai, matuojantys akių atsaką į tam tikrą šviesą. Skirtingų spalvų šviesa šviesta į akis, ir matuota, kaip jos į tai reaguoja: kuo stipresnis atsakas, tuo ląstelės jautriau reaguoja į tą spalvą.

Žmogus mato keturias pagrindines spalvas: raudoną, žalią, mėlyną ir geltoną, taipogi jų atspalvius ir perėjimus. Tyrimas parodė, kad arkliai neskiria raudonos spalvos. Tai nereiškia, kad jie jos visiškai nemato, tiesiog sunkiai skiria nuo žalios.

Skonio pojūtis

Kaip ir žmonės, arkliai pirmenybę teikia tam tikriems skoniams, t.y. turi savo mėgstamiausius. Dauguma mėgsta saldainius ir neatsisako cukraus, saldžių obuolių. Žirgui ypač svarbu atskirti saldų ir kartų skonį, nes dauguma nuodingų augalų turi kartų prieskonį. O savo nuožiūra jie mėgsta kukurūzus ir avižas, o labiausiai – pasaldintą grūdų mišinį. Kartais arkliai pernelyg jautriai reaguoja į pašaro skonį, ir tai tampa opia problema keliaujant. Pavyzdžiui, arklys gali negerti vandens iš kitų arklidžių dėl kitokio jo skonio. Savininkai dažnai šią problemą sprendžia įlašindami silpno skonį keičiančio preparato, pavyzdžiui, šaltmėtės.

Arklio regos laukas. Raudonas laukas – matomas abejomis akimis, oranžinis – viena, mėlynas – akloji zona.

Lytėjimo pojūtis

Paskutinis, bet ne menkiausiai svarbus pojūtis – lytėjimas. Arklio lūpos ir nosis ne tik viena jautriausių kūno vietų(net ir aršų eržilą galima sutramdyti laikant už viršutinės lūpos), bet ir puikus lytėjimo organas, kartais atstojantis ir „rankas“. Kai kurie arkliai sugeba lūpomis net atsidaryti savo gardą ar nešioti daiktus, tokius kaip šluotą ar kibirą. Arklio oda pajunta nutupiant net musę – tada ji instinktyviai sutrūkčioja, gindama vabzdį šalin.
Žirgai turi labai didelį pojūčių spektrą, ir paprastai turi aukštą skausmo slenkstį, t.y. gali pakelti ir stiprų skausmą. Tuom galima įsitikinti pasižiūrėjus, kaip arkliai žaidžia: dažnai spiria ir kanda negailėdami vienas kito. Žaidžiant, atrodo, žirgas lengvai pakenčia skausmą, bet kitą vertus, yra jautrus net ir menkiausiam prisilietimui – musės nutūpimui ar raitelio svorio centro pasikeitimui. Taipogi vertėtų paminėti, kad arklys gali ilgai kęsti skausmą to visiškai neparodydamas, todėl raitelis turėtų elgtis su juo švelniai ir atsakingai.

Arklio valdymas irgi daugiau ar mažiau yra paremtas jo lytėjimo suvokimu: sukant į šoną, jis traukiasi nuo spaudimo koja, raitelio svorio centro pakeitimas irgi dažnai naudojamas kaip komanda. Jojant lytėjimo pojūtis gali puikiai pasitarnauti. Tai – komandų davimas kūnu, o ne balsu ar vytele. Vis dėlto, dažnai raiteliui tai visiškai nauja kalba: jos sudėtingumą būtų galima palyginti su gebėjimu daryti rankomis du skirtingus veiksmus vienu metu. Tiesa, raitelis turi puikiai valdyti ne tik rankas, bet ir visą savo kūną. Žirgas yra jautrus ir švelniam lytėjimui, tad labai svarbu, kad bet koks raitelio svorio centro pakeitimas ar prisilietimas reikštų ką nors. Kitokiu atveju žirgas pasimes arba tiesiog ignoruos neteisingą paskatinimą.

Tiesa, jei savo žirgui užtvosite pakankamai stipriai, jis pradės eiti ar daryti tai, ko jūs, atrodo, iš jo norite. Bet argi ne geriau už tokį „rėkimą“ – tylus „šnabždesys“? Jūs galite duoti žirgui signalus vos prisiliesdami; jis tai supras. Taipogi nereikėtų jojant „murmėti“ – vis pasikartojantis ar netyčinis lietimas gali būti arkliui nesuprantami.

Be to, žirgai, kaip ir žmonės, turi asmenines erdves, todėl jeigu lįsi ten, kur nevalia, jis bus nepatenkintas, nes ten įsileidžia tik retkarčiais ir trumpam.

Žirgui bendraujant su žmogumi, jam svarbus jo kvapas, gestai eisena – iš to jis atpažįsta šeimininką. Arkliai dėl regos ypatumų žmogaus veido bruožų neįmato. Todėl geriausia eiti prie arklio su tais pačiais drabužiais, nesikvepinus, arba pradėti kalbėti iš tolo, kad gyvuliui jus būtų lengviau atpažinti.