Tai sena arklių veislė, kilusi iš Pirėnų kalnų regiono, kur arkliai gyveno dar prieš 13 000 metų. Genetiškai Merens panašūs į Britų salų ponius bei Norvegiškus arklius, kas taipogi liudija jų seną kilmę. Vietinius arklius, panašius į Merens, savo raštuose mini ir Julijus Cezaris, įrašų apie nedidelius juodus žirgus randama ir viduramžių manuskriptuose.
XIX amžiaus gale šie arkliai ėmė sparčiai nykti dėl intensyvaus kryžminimo, ir tik saujelė entuziastų ėmėsi gaivinti veislę, saugodami savo tradicijas. Vėliau veislė vis atsidurdavo ant išnykimo ribos dėl įvairių priežasčių – Amtrojo Pasaulinio karo, žemės ūkio mechanizacijos, mėsos pramonės.
1970 metais liko tik 40 grynakraujų Merens žirgų, įrašytų kilmės knygoje. Šie žirgai buvo išgelbėti nuo išnykimo.. kelių utopistinių bendruomenių, tikinčių ekologine apokalipse. Septyniasdešimtaisiais tokios marginalios bendruomenės kūrėsi atokiuose Prancūzijos regionuose, kur užsiiminėjo žemės ūkiu, tarp kitko ir augindami vietinius Merens arklius.
Vėliau šie arkliai atrado panaudojimą turizme ir laisvalaikio jojime, taipogi kinkinių varžybose.

Merens sudėjimas panašus į lengvo tipo darbui skirto arklio, bet modernesnio tipo arkliai būna lengvesni, ir labiau tinkami sportui, nei pasivaikčiojimams kalnuose.
Merens, kaip ir visi kalnų arkliai, yra ramaus temperamento, galintys daug dirbti ir sugebantys įveikti net stačiausius šlaitus. Jie lengvai apmokomi, tačiau būna ir kiek užsispyrę.
Jie puikiai prisitaikę prie atšiaurių sąlygų ir menko maisto, lengvai pakelia šaltį, bet ne karštį. Kumeliukai dažnai gimsta ankstų pavasarį, tiesiai ant sniego, be jokio žmogaus įsikišimo.