Kriolo, Kreolų žirgas

Kreolų žirgų veislę galima atsekti iki 1535m, kai iš Ispanijos į Ameriką, o tiksliau – Buenos Aires, buvo atplukdyta grupė grynaveislių Andalūzų. Po penkerių metų vietiniai indėnai privertė kolonistus palikti Buenos Aires, ir taip jų žirgai buvo paleisti į laisvę.
Ir kai 1580m. į Buenos Aires vėl įžengė europiečio koja, ten gyveno apie 12 tūkstančių laukinių arklių. Kitaip nei europietiški arkliai, vietiniai buvo atsparūs aplinkos veiksniams, todėl jie buvo gaudomi ir jaukinami ne tik atsikėlėlių, bet ir indėnų. XIXa. Daug kreolų arklių buvo sukryžminta su atvežtiniais anglų grynakraujais ir įvairiais kinkomaisiais arkliais. Taip išsivystė stambesnis, didesnis, universalus žirgas. Vis dėlto, intesyvus kryžminimas beveik sugadino vietinį Ispaniškų arklių tipą. Todėl 1918m. Argentinos veisėjai įkūrė Kreolų žirgų registrą.
 Veisėjai vykdė nežmoniškai sunkius žirgų vertinimo testus atrenkant veislei tinkamus individus. Šių renginių, žinomų kaip „La Marcha“, metu žirgai turėdavo įveikti 750km atstumą per 75 valandas, padalintas į keturiolika dienų, nešdami 110kg svorį. Nebuvo leidžiama papildomai arklių šerti, jie ėdė tik žolę. Tai pat kiekvieną vakarą buvo tikrinami veterinaro.
Kreolai – tai stambūs ir užsigrūdinę arkliai. Jų kojos stiprios, trumpos, su gerais sąnariais ir kietomis kanopomis. Galva vidutinio dydžio arba didelė, su ilgomis prusnomis, su tiesiu ar kiek išgaubtu profiliu. Juosmuo trumpas, raumeningas, o strėnos stiprios. Pečiai stiprūs, nuožulnūs, o kaklas raumeningas. Krūtinė ir pati krūtinės ląsta plati.

Veislė populiari dėl savo išvermės ir sugebėjimo išgyventi sunkiomis sąlygomis, kadangi jų tėvynėje įprastos didelės orų permainos. Kreolų žirgai gali išmisti ir labai nedideliu kiekiu žolės, taip pat yra ilgaamžiai.

Vienas iš fantastiškiausių šios veislės ištvermės įrodymų buvo profesoriaus Aimé Félix Tschiffely žygis iš Buenos Airių į Vašingtoną, JAV(21,500km). Jis pasiėmė su savimi du kreolų žirgus: šešiolikmetį Manchą ir penkiolikmetį Gato, su kuriais įveikė snieguotus kalnus, sausiausią pasaulio dykumą, tropines džiungles ir, kas be ko, jojo įvairiausiu oru. Kaitaliodamas žirgus, profesorius tikslą pasiekė per tris metus. Žirgai sėkmingai įveikė visas kliūtis, ir, beje, gyveno dar ilgai, gerai užtarnautoje pensijoje: Gato krito 36 metų, o Macha – 40.