Pavaldai gali būti apibūdinti kaip fizinės poveikio priemonės, kurių pagalba raitelis komunikuoja su žirgu. Kai žirgas atitinkamai reaguoja į spaudimą, šis liaujasi – tai tampa paskatinimu.

Jojant žirgas valdomas ne tik pavadžiais, balsu, bet ir visu kūnu, jis supranta net ir nežymias komandas. Tai turėtų žinoti kiekvienas pradedantysis raitelis – kad jo kūnas būtų tinkamas valdymo instrumentas. Daug pradedančiųjų raitelių bando žirgą valdyti arba įsikišdami į jo veiksmą, arba „išmušdami“ balansą, ir tai nepadeda nei vienai dueto pusei. Jojikas, valdantis tik arklio galvą ir kaklą vis išbalansuoja žirgą, kadangi kaklas – tai tarsi svertas, padedantis kūnui išlaikyti pusiausvyrą. Pavyzdžiui, jei jodami jauną visiškai „žalią“ žirgą tempsite vieną pavadį, galite tikėtis dvejopos reakcijos: arba jis bandys jį išplėšti jums iš rankų, arba kreips galvą į traukimo pusę, bet visvien žengs į priešingą – tai ne kaprizai, o būdai palaikyti pusiausvyrą. Žinoma, su laiku gyvūnas prisitaiko – jis žino, kad pasisukus į tinkamą pusę tempimas baigsis – bet ar mes to norime?

Pavaldus galima įsivaizduoti kaip žodžius. Kai duetas tobulėja, jie gali pradėti naudotis ne tik žodžiais, bet juos dėlioti ir į „sakinius“, turinčius daug subtilesnę reikšmę nei pavieniai žodžiai.

Sėdėsena

Tinkama sėdėsena – vienas efektyviausių būdų duoti žirgui komandas. Keičiant raitelio svorio centrą, keičiamas ir žirgo, tad jis, jei jūsų klausosi, ima judėti kitaip, idant vėl susibalansuotų. Vis dėlto, tai pasiekiama sunkiau nei valdymas kitomis priemonėmis – raitelis visų pirma privalo išmokti sėdėti taisyklingai, netrukdyti žirgui, o tik tada jis savo kūnu galės duoti komandas. Daugumą laiko raitelis lieka neutralioje pozicijoje, prisiderindamas ir absorbuodamas žirgo judesius.

Ir tik kai duodamos komandos, jis nežymiai, minimaliomis pastangomis, keičia pilvo ir klubų padėtį. Keičiant savo svorio centrą, perstumiant jį į priekį arba atgal galima išmokti reguliuoti žirgo judėjimo greitį. Perkeliant svorį ant vieno ar kito klubo, su rankų ir kojų pagalba, galima žirgą  išlenkti.

Pavyzdžiui, norint pereiti į lėtesnį aliūrą, raiteliui turėtų užtekti « užblokuoti » savo korpusą – išsitiesti aukštyn, sutraukti pilvo raumenis, įkvėpti, galbūt šiek tiek sugniaužti rankas ( bet netempti pavadžių į save ) ir nebejudėti kartu su žirgu.

Žinoma, žirgas valdomas visu kūnu, visų jo dalių sąveika, pasitelkinat ir sustiprinant komandas ne vien sėdėsena. Įsidėmėtina, kad dirbant klubais bei pilvu viršutinės kūno dalies pozicija turėtų išlikti stabili.

Blauzdos

Blauzda duodamos įvairios komandos žirgui, ir ji turėtų būti pagrindinis valdymo įrankis. Blauzda prašoma žirgo eiti pirmyn, sustiprinti judėjimo impulsą, žengti šonan ir tinkamai išsilenkti. Ji skirstoma į tris dalis – viršutinę (maždaug sprindis nuo kelio sąnario), vidurinę(antrasis trečdalis) ir apatinę(į ją įeina ir kulnai). Viršutinė blauzda yra vienintelė, nuolat liečianti ir veikianti arklio šonkaulius ir nugarą. Kaklo, nugaros, strėnų atpalaidavimas, ritmingas jų darbas yra vienintelis būdas aktyvinti užpakalines arklio kojas. Nuolatinis ir taisyklingas viršutinės blauzdos panaudojimas yra raktas į teisingą jojimą.

Vidurinė blauzda ne tik sustiprina atpalaiduojantį ir ritmizuojantį viršutinės blauzdos poveikį, bet ir yra svarbiausias valdymo įrankis – drauge su raitelio svorio perkėlimais ar korpuso pasukimais verčia arklį lenktis ar išsitiesti pagal raitelio pageidavimus. Vidurinė blauzda palaiko judesio energiją tada, kai nebeužtenka viršutinės spaudimo.

Apatinė blauzda  liečia arklio šonkaulius išskirtinai ir tik būtinais atvejais. Sunku, bet įmanoma spustelti apatine blauzda taip, kad pentinas ar kulnas neliestų žirgo šono, bet ir tokiu atveju raitelis spaudžia žirgo šonkaulių apačią – gan jautrią vietą, kurios kutenimo ar net lietimo dauguma arklių bijo. Ne visi iš karto sugeba atsipalaiduoti. O bet kokie netvarkingi, staigūs judesiai ardo ritmą, kurį ne iš karto pavyksta sureguliuoti.

Rankos

Rankos per pavadžius kontroliuoja žirgo priekinę dalį – galvą ir kaklą. Daug pradedančiųjų raitelių pernelyg naudojasi rankomis, užuot kai kurias komandas davę kojomis ir sėdėsena. Pagrinde rankos naudojamos žirgo pristabdymui, jo energijos suvaldymui bei nurodymui, į kurią pusę sukti.  Pavyzdžiui, naudojant abu pavadžius(kartu su kojų signalais) kartu galima žirgą pristabdyti, telkti, didinti impulsą ir pan. Naudojant vieną pavadį,(visada derinant su silpnesiu antrojo pavadžio veikimu) nurodoma tolesnio judėjimo kryptis. Kartais tai ir būdas stabdyti pasibaidžiusį, įsismarkavusį arklį priverčiant jį bėgti ratu.
Vesterno stiliaus jojikai dažnai naudoja valdymo per kaklą techniką: laikydami pavadžius vienoje rankoje, jie paliečia žirgo kaklą vienu jų. Gyvūnas traukiasi nuo prisilietimo į priešingą pusę. Tokiu atveju pavadžiai netempiami ir žąslais nesinaudojama.

Raitelis nesugebės lengvai ir taisyklingai naudoti rankų kol nesusiderins su žirgo judėjimu. Tai ypač taikytina švelniam palaikomam kontaktui tarp žirgo burnos ir rankų. Komandos duodamos švelniai, greičiau jau naudojantis pirštais o ne riešais, kadangi užlaužus riešą prarandamas rankos elastingumas, ir to pasekoje – tinkamas kontaktas.

Balsas

Balso komandomis jojant neturėtų būti piktnaudžiaujama, nes žirgas dažnai geriau supranta prisilietimu duodamas komandas(žinoma, jeigu jos tikslios) nei žodines. Balsu kalbantis raitelis gali duoti tik tikslias komandas, o savo kūnu – kone kalbėti, skirtingais atspalviais ir turtingiau. Vis dėlto, priklausomai nuo žirgo, balso komandos kai kada gali tapti puikiu būdu bendrauti. Balsu žirgas giriamas už gerai atliktą darbą, skatinamas judėti į priekį arba raminamas streso būsenoje.

Pažymėtina, kad kai kuriose varžybose (pvz, išjodinėjimo) balso naudojimas draudžiamas, o kai kur leidžiamas tik minimaliai. Kita vertus, vedant žirgąvertinimuose ar parodoje, balso naudojimas yra įprastas.

Žirgai greitai išmoksta paprastas verbalines komandas. Kokį žodį tarsite nėra svarbu, svarbiau – kaip jį ištarsite. Gyvūnas gerai atskiria balso intonacijas: raminančią, piktą, prašančią. Vis dėlto, pernelyg dažnas balso vartojimas gyvūną gali atbukinti: pavyzdžiui, jei už menkus nusižengimus barsite, žirgas jūsų nebesiklausys, kol teks dar ir dar kelti balsą, rėkti garsiau ir agresyviau, kad jis jus „išgirstų“.

Žinoma, jog jojimo mokyklų arkliai, pastoviai girdintys instruktorius, sakančius ką mokiniui daryti, gali imti klausyti ne mokinio, bet suprantamų instruktoriaus komandų. Žirgai varžybose sugeba atpažinti pranešėjo žodžius, kai jis praneša apie aliūro pasikeitimus publikai, ir pagal juos vykdyti užduotį.

Pagalbiniai pavaldai

Raiteliai paprastai naudoja ir kitas žirgo valdymo priemones – stekus, pentinus ir pan. Jos turėtų būti naudojamos saikingai, kadangi gali atbukinti žirgą nuo įprastinių pavaldų ir gąsdinti, skatinti jo nepasitikėjimą žmogumi. Šių pavaldų naudojimas varžybose taip pat smarkiai reglamentuotas, nes piktnaudžiavimas jais gali būti traktuojamas kaip gyvūno kankinimas.

Pentinai – tai įtaisai tvirtinami prie raitelio bato kulno, skirti ne baudimui, o duodamų komandų sustiprinimui. Jų poveikis varijuoja nuo lengvo prisilietimo, skatinančio judėti greičiau iki staigaus paspaudimo, idant užsispyręs arklys pradėtų judėti į priekį. Pentinai turėtų būti naudojami tik patyrusių raitelių. „Žalias“ raitelis gali pridaryti daug žalos: nenulaikydamas balanso ar neturintis kojų stabilumo be reikalo badys žirgo šonus. Pentinų tipai ir jų naudojamas varžybose yra reglamentuoti ir reguliuojami.

Stekai bei šmaukščiai taipogi naudojami sustiprinti raitelio komandoms, tai tarsi rankos prailgintojas. Kartais jie nepakeičiami ir vaikant žirgą ratu ar važnyčiojant. Trumpesni stekai naudojami jojant. Steko raiteliui reikia tik pačioje išjodinėjimo pradžioje, idant išmokyti žirgą judėti pirmyn ir susieti blauzdos paspaudimą su komanda. Stekas blogas tuo, kad jį laikanti ranka nebus tokia lanksti ir jautri, kaip ta, kuri laiko rankoje vien pavadį, ir žirgas išmoks bėgti tiesiai, nors pojūčiai skirtingose žandikaulio pusėse ir nevienodi. Tad varžybose, kai stekas padedamas į šoną, net ir nelabai jautrus arklys sutriks, nes ims gauti kitokias komandas. Kiekvieną kartą užsimojant steku automatiškai trūktelimas ir toje pačioje rankoje laikomas pavadys. Išjodinėjimo stekai yra labai ilgi, bet visvien sukelia stuktelėjimą į žandikaulį, ir tai žirgą išmuša iš pusiausvyros, ardo judesio laisvumą ir energiją.

Naujokams verta įsidėmėti, kad mušama tik per strėnas, o ne per pečius ar kaklą. Šmaukštelti per petį galima tik jojant sugadintus, nemokšiškose rankose pabuvojusius žirgus.

Šie pavaldai naudojami dažniau apmokant jaunus žirgus, ir jų turėtų būti griebiamasi tik tada, kai žirgas nebeklauso ar ožiuojasi.

Įvairiausi pavaldai naudojami žirgui kontroliuoti, jam paaiškinti ko iš jo norime. Bet tam tikrų pavaldų naudojamas nusprendžiamas ne raitelio, o žirgo: geras raitelis naudoja pavaldus pagal žirgo judesį, o ne įsiterpdamas į jį.

Taipogi labai svarbu suprasti, kad pastovus spaudimas tampa nebeefektyvus – t.y. pavaldai turėtų būti naudojami saikingai ir tik norint ką nors nurodyti. Puikus pavyzdys – pavaržos veržimas. Jauną, nepripratusį arklį tai erzina, jam tai atrodo keista. Bet kadangi spaudimas visada vienodas, žirgas ima į jį nebekreipti dėmesio. Tas pas pasakytina ir apie pavaldus: jei raitelis, neišlaikydamas balanso ar nesugebėdamas kontroliuoti kūno pastoviai spaudžia koja, svoriu ar pavadžiu, žirgas tai ima ignoruoti. Štai kodėl svarbu ugdyti tinkamą sėdėseną. Raitelio kiekviena kūno dalis turi veikti atskirai, bet harmoningai su visu likusiu kūnu. Kai sakoma, kad pavaldai veikia kartu, turima omeny kad jie veikia kartu su žirgo energija ir judėjimu, bei nepriklausomai nuo raitelio kitų kūno dalių. Tai galima išsiugdyti darant įvairiausius pratimus – pavyzdžiui, voltižiruotę.