Raitųjų žaidimai – tai žirginio sporto šaka, reikalaujanti ne tik jojimo įgūdžių, bet ir geros koordinacijos, atletinių sugebėjimų bei sugebėjimo dirbti komandoje.
 Raitųjų žaidimai buvo sumanyti Anglijos Princo Filipo 1957 metais, kuris norėjo, kad žirginio sporto šventėse galėtų dalyvauti ir vaikai, kurie neturi brangaus ir gero ponio. Tais pačiais metais „Horse Of the Year Show“ šventėje, Londone, buvo surengtos pirmosios raitųjų žaidimų varžybos Princo Filipo taurei laimėti. Jos sulaukė didžiulio pasisekimo.

Šis sportas toks, koks yra dabar, buvo pradėtas Normano Patricko Anglijoje. Jo tikslas buvo išplėsti šį sportą, anksčiau egzistavusį tik vaikams. 1984m. jis įsteigė Didžiosios Britanijos Raitųjų Žaidimų Asociaciją, o vėliau labai rėmė ir globojo šį sportą, kuris jau išplito ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir užsienyje.

2003m. suformuota Internacionalinė Raitųjų Žaidimų asociacija, ir šiandien ji jungia narius iš dvidešimties šalių keturiuose žemynuose.

Raitųjų žaidimai buvo pradėti kaip komandinis sportas, bet dabar jie gali būti žaidžiami ne tik komandose, bet ir pavieniui ar poromis:

Komandinės varžybos – komanda susideda iš keturių arba penkių jojikų ir ponių. Kiekviename žaidime dalyvauja keturi, o vienas lieka atsarginis.

Porinės varžybos – žaidimo atsakomybė padalijama dviems jojikams. Dažniau dviese lengviau treniruotis ar surinkti komandą.

Individualios varžybos – dalyvauja vienas raitelis su žirgu.

Nesvarbu, kuris žaidimo formatas parinktas, pagrindinės taisyklės vienodos visiems: draudžiama naudoti stekus, botagus, pentinus ir blogai elgtis su žirgu ir kitais komandos nariais. Ne žaidimo metu privaloma tausoti ponius ir joti tiktai žingine.

Dar neseniai šiuos žaidimus galėjo žaisti tik raiteliai iki 21 metų, bet šis draudimas panaikintas, tad šiandien egzistuoja net ir veteranų klasė. Vis dėlto, jis lieka populiariausias tarp jaunų raitelių, nes reikalauja daug ištvermės ir lankstumo.

Žaidimai būna skirtingų lygių, todėl juose gali varžytis ir skirtingo pasiruošimo raiteliai. Vienintelis dalykas, kurį turi numatyti teisėjai, tai kad vienoje aikštelėje varžytųsi panašaus lygio raiteliai.

Varžybose dalyvaujama su arkliu, ne aukštesniu nei 152 cm ties gogu. Vis dėlto, jo veislė visiškai nesvarbi – bet kuris pradedantysis su savo arkliu, nepriklausomai nuo jo veislės ar galimybių gali dalyvauti varžybose.

Raitųjų žaidimų arkliui išmokti tikrai nėra sunku, o dauguma netinkamų kitoms žirginio sporto šakoms ponių tapo tikrai gerais raitųjų žaidimų arkliais. Vis dėlto, norint pasiekti rezultatų duete turi būti ne tik geras žirgas, bet ir patyręs raitelis.

Žaidimai

Kiekvienas žaidimų tipas (komandinis, duetų ar individualus) vienija apie 20 žaidimų, o kai kurie yra bendri visiems trims. Keli žaidimų pavyzdžiai:

• Vienas iš geriausiai žinomų ir populiariausių žaidimų – estafečių – vadinasi „Greitieji audėjai“, arba tiesiog kuolelių lenkimo lenktynės. Į vieną eilę sustatomi penki kuoleliai, kuriuos zigzagu kiekvienas dalyvis turi apjoti, o po to grįžti atgal, vėl apjodamas kuolelius.
• Ištvermės taškai (Agility Aces), arba Akmenų lenktynės – raitelis nušoka nuo žirgo ir vedasi jį už pavadžių, perbėga keliais „akmenimis“ – dugnu aukštyn pastatytais kibirais, sustatytais viena eile viduryje arenos – vėl įšoka į balną ir kerta finišo liniją kitame aikštės gale. Jeigu kibiras nuverčiamas, reikia jį pastatyti į vietą ir iš naujo įveikti kliūčių ruožą. Pradėti iš naujo teks ir tuo atveju, jei raitelio koja paliečia žemę kliūčių ruože.
• Kamuoliukai ir kūgiai. Aikštės viduryje pastatomas vienas kūgis(A), o antras(B), su teniso kamuoliuku ant viršaus – tolimajame aikštės gale. Pirmas raitelis gauna teniso kamuoliuką, kurį turi padėti ant A kūgio, ir nujojęs į aikštės galą, paimti kamuoliuką nuo B kūgio, ir parjojęs į finišą, perduoti jį komandos draugui. Šis joja iki B kūgio, ant kurio padeda kamuoliuką, ir paskui  į aikštės vidurį, kur paima kamuoliuką nuo kūgio A ir skuba į finišą. Trečias raitelis atlieka tokią pat veiksmų seką, kaip ir pirmasis, o ketvirtas – kaip antrasis.
• Balionų sprogdinimas. Aikštės viduryje pastatoma lenta, ant kurios pritvirtinti šeši pripūsti balionai. Komanda pasidalina į dvi lygias dalis, raiteliai pasiskirsto skirtinguose aikštės galuose. Pirmas išjojęs raitelis gauna ietį, su kuria turi susprogdinti balioną, ir po to perduoti šią ietį draugui, stovinčiam kitame aikštės gale. Gavęs ietį raitelis turi teisę startuoti. Kiekvienas raitelis privalo susprogdinti bent po vieną balioną.
• Vėliavnešiai. Jis paremtas paprastu estafetės principu: raitelis, rankoje laikydamas vėliavėlę,  joja iki aikštės gale padėto stovo ir į jį įstato savo vėliavėlę. Tada grįžta iki aikštės vidurio, kur pastatytas kitas stovas, pilnas vėliavėlių, ir ištraukęs vieną, grįžta prie starto linijos, ir ją perduoda sekančiam raiteliui. Šis raitelis atlieka lygiai tokią pat veiksmų seką, kaip ir pirmasis.
• Laiškanešiai. Keturi raiteliai laukia prie starto linijos. Pirmasis, nešinas maišu, įveikia maršrutą, sudarytą iš penkių kuolelių, kaip « Greituosiuose audėjuose ». Aikštės gale jo laukia penktasis komandos narys (be žirgo) – laiškininkas, kuris rankose laiko keturis laiškus. Jis jam perduoda viena laišką, ir raitelis vėl įveikdamas kliūčių ruožą, grįžta atgal į startą ir perduoda maišą sekančiam žaidėjui. Laiškininkas neturi pats įdėti laiško į maišą, o tik jį perduoti raiteliui.
• Butelis. Šis žaidimas skirtas vienam raiteliui. Aikštės viduryje pastatomas apverstas kibiras, o gale – kuolelis. Raitelis, nešinas buteliu, jį pastato ant kibiro, ir nujojęs iki aikštės galo, aplenkia kuolelį. Grįždamas jis vėl paima butelį ir juo nešinas kerta starto/finišo liniją.