Per savo ilgą vystymosi istoriją arkliai išgyveno tik dėl savo greitumo, nuolatinio budrumo ir gebėjimo žvalgyti aplinką, ir buvimas kartu kitais individais beveik visada garantuodavo išlikimą. Būtent todėl gyvenimas bandoje arkliui yra labai svarbus. Sulaukėjusių ir laukinių arklių kaimenės sudaro kelias nedideles atskiras bandas, kurios dalinasi tam tikra teritorija. Ypač vasarą, tokios bandos stengiasi laikytis kuo atokiau viena nuo kitos, idant nekiltų bereikalingų konfliktų. Banda susidaro iš kumelių su kumeliukais ir jaunų, dar nesubrendusių abiejų lyčių arklių. Grupės paprastai susideda iš 3-4 individų, nors retkarčiais būna ir virš tuzino. Didesnėse grupėse išsiskiria mažesnės draugiškos grupelės, susikūrusios ilgam laikui. Tai ypač matosi karštesniu oru, kai arkliai pasklidę plačiau, ir geriau matoma grupės struktūra: nedidelėse grupelėse arkliai ganosi arčiau vienas kito. Grupės sudėtis per laiką keičiasi: jauni individai išvaromi iš bandos, kad sukurtų savąją ar prisijungtų prie kitos, jauni eržilai nukovoję senuosius užima lyderio poziciją ir įsitvirtina grupėje. Dažnai naminių arklių eržilai yra izoliuojami nuo kitų arklių, todėl kumelės ar kastratai gali tapti grupės lyderiais. Kartais lyderiavimas priklauso nuo amžiaus ir temperamento. Dažnai grupės lyderiais tampa vyresnio amžiaus arkliai, nors seni ir silpni gyvuliai gali ir prarasti savo pozicijas bandoje. Manoma, kad kumeliukas gali paveldėti iš tėvo savo dominuojantį elgesį, ir suaugęs bandyti bandoje užimti tokią padėtį, kokią užėmė jo motina, kai arklys buvo mažas.
Hierarchija
Hierarchija yra svarbi bandos išlikimo sąlyga. Tai reiškia, kad kiekvienas individas žino savo poziciją, ir ją pripažįsta – taip išvengiama konfliktų. O kiekvienas konfliktas – tai bereikalingas energijos švaistymas bei galimybė būti sužeistam. Automatiškai mažiau energijos lieka išlikimui, žaizdos traukia parazitus, kurie gali tapti ir infekcijos bei mirties priežastimi. Dominuojantys individai pirmi geria, ėda, naudojasi kitomis privilegijomis. Tai paprastai lemia ne fizinė jėga, o amžius ar prisijungimo prie grupės laikas. Taipogi pastebėta, kad aukštesnę padėtį užimančių kumelių palikuoniai taipogi yra ant aukštesnio hierarchinio laiptelio.
Eržilai paprastai dominuoja savo šeimos kumeles, ypač naudojantis priėjimu prie maisto, vandens, geresnių poilsio vietų, valantis ar kitų privilegijų. Taipogi, labiausiai dominuojantys bandos individai rūpinasi, kad bandoje būtų kuo mažiau agresyvaus elgesio ir hierarchinių konfliktų. Kadangi grupės šonuose arkliai labiausiai prieinami plėšrūnams ir nepalankioms oro sąlygoms, ten būna žemiausią statusą užimantys individai. Alfa kumelė prasižengusius taipogi laikinai ar su visam išveja į pakraščius, arba išvis iš bandos.
Hieararchinė struktūra neturėtų būti maišoma su lyderyste – alfa kumelės ir eržilo pozicijomis. Kiekvieną bandą veda dominuojanti kumelė, užimanti aukščiausią vietą bandos hierarchijoje. Paprastai tai sena, patyrusi kumelė, gerbiama kitų individų, ji anaiptol nebūtinai turi būti fiziškai stipriausia. Ji tampa alfa, arba vadovaujančia kumele. Alfa kumelės paskirtis – ieškoti bandai maisto, spręsti kur, kada, ir kiek judėti, ji, pastebėjus pavojų, imsis iniciatyvos atsitraukiant. Visa arklių grupė beatodairiškai seka paskui tokią kumelę, pripažįsta jos lyderystę. Šiuolaikinių studijų duomenimis, arkliams geriau, jei bandoje yra stipri kumelė. Kastratų grupės ar grupės, kurioje lyderis yra kastratas (kai kumelės yra jaunos ir žemo statuso), gali būti neramesnės ir mažiau atsipalaidavusios negu tos, kurioms vadovauja kumelė.
Paprastai grupėje yra ir vienas dominuojantis eržilas, nors kartais kartu būna ir keli kiti eržilai, bet mažiau dominuojantys. Jie gina grupę nuo pavojų ir stengiasi didinti bandą, rūpintis kumelėmis. Todėl artinantis prie laukinių arklių bandos reikia būti atsargiam – nors arkliai instinktyviai bėga, eržilas gali elgtis agresyviai ir pulti. Paprastai jis bėga grupės gale, padėdamas atsiliekantiems arkliams prisivyti kitus. Eržilas visada lieka periferijoje, labiausiai pažeidžiamose vietose, jis gina ir saugo grupę, tad jai reikalingas tol, kol gali palaikyti savo dominavimą, nes visada yra jaunų ir stiprių arklių, kurie gali lengvai užimti jo vietą. Biologiškai, priklausomai nuo vietovės, kur gyvena laukiniai arkliai, 10-20 kumelių reikia vieno eržilo. Nelaisvėje, žmogaus priežiūroje, eržilai kartais kergiami su daug didesniu kumelių skaičiumi per metus, nei jie galėtų turėti laisvėje.
Eržilai savo teritoriją pasižymi išmatų krūvelėmis, bei šios yra tam tikras komunikavimo būdas tarp skirtingų grupių, leidžiantis nustatyti jų judėjimo kryptį ir laiką, kada grupė buvo tam tikroje vietoje. Svetimi, praeinantys eržilai tokią krūvelę ritualizuotai „perskaito“ ją pauostydami, tada taipogi išsituština šalia, bei pauosto galutinį rezultatą – savo kvapo žymę. Kai susitinka du svetimi eržilai, jie atlieka tam tikrą ritualą: vienas prie kito pribėga, išrietę kaklus, pasipūtę ir susipažįsta susiliesdami nosimis. Tada vienas ar abu ima aukštai keldami priekines kojas kasti žemę ir žvengti. Pauosto vienas kito genitalijas ir nosis. Jeigu kova neišvengiama, oponentai stosis piestu, mušis kojomis ir kandžiosis. Jie mušasi tol, kol silpnesnysis pabėga, o laimėtojas sugrįžta pas savo(arba gauna nugalėtojo) kumeles. Vis dėlto, tokie susitikimai nebūna labai aršūs. Kur kas aršesnės kovos vyksta su suaugusiais viengungiais, kurie žūtbūt nori užsikariauti kumelių bandą ar geresnę vietą prie vandens.
Elgsena ir tarpusavio santykiai
Bandos, arba haremo, tarpusavio veiksmai būna labai suderinti – visi grupės individai kartu maitinasi ir ilsisi. Žaidimai bei kailio valymas taipogi „užkrečiami“. Arkliai švarinasi ir trindamiesi į uolas, medžius ar vartydamiesi ant žemės. Ypač vertinamas masažas, kai du arkliai atsistoja vienas į kito uodegą ir kaso nugarą dantimis. Tai ne tik palaiko kasdienę higieną, bet taipogi ir gerus tarpusavio santykius bei padeda atsipalaiduoti. Kumeliukai ypač mėgsta masažuotis, manoma, kad tai padeda jiems atjunkymo laikotarpiu.
Eržilas savaip saugo bandą. Tose vietose, kur šlapinosi kumelės, šlapinasi ir jis, taip kitiems eržilams pranešdamas, kad šios kumelės yra jo, bei sužinodamas, kurios kumelės rujoja. Tam tikrą dalį kumelių bandoje kartais sukergia ir svetimi eržilai – jos taip pat gali būti nuviliotos į kitas grupes, jei eržilas rodo daugiau dėmesio. Besikumeliuojanti kumelė, esant reikalui, gali būti grupės palikta. Kai tik kumeliukas atsistoja ant kojų, jie prisiveja bandą.
Pirmasis laukinio arklio gyvenimo mėnuo yra vienas sunkiausių, mirtingumas keletą dienų po gimimo yra didžiausias. Iš dalies kartais taip atsitinka ir dėl to, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių kumeliukai atsiskiria nuo motinų. Naujo bandos nario atsiradimas sukelia didelį bandos susidomėjimą, ir eržilas suka ratus aplink kumelę su naujagimiu, idant kiti arkliai liktų nuošaliau. Įdomu tai, kad Kamargo arklių kaimenėse, susidarančiose iš dviejų eržilų, kumeliukų išgyvenimo tikimybė padidėdavo 20%.
Gimusį kumeliuką motina nulaižo, o pirmuosius žingsnius ir šuolius kumeliukas bėga ratu aplink motiną, jai stovint centre. Pirmasis „pašalietis“, su kuriuo kumeliukui leidžiama susipažinti(po 2-3 dienų, jam jau išmokus sekioti paskui motiną) paprastai būna vyresnis individas, jo brolis ar sesuo. Vėliau, po kelių savaičių, kumeliukai visiškai įsilieja į bandos gyvenimą, susipažįsta su eržilu. Pastarasis taipogi mielai žaidžia su kumeliukais, juos masažuoja.
Jaunikliai, priklausomai nuo jų lyties ir žaidžia skirtingai. Kumeliukai – ilgiau, labiau kandžiodamiesi ir spardydamiesi priekinėmis kojomis, o kumelaitės – trumpiau, ir primenybę teikia spardymuisi galinėmis kojomis. Tokie žaidimai atspindi suaugusių arklių elgsenos ypatumus.
Nujunkymas dažnai tampa konfliktu tarp kumelės ir jos vaiko. Motina pradeda neduoti kumeliukui pieno priklausomai nuo to, kada ji ketina atsivesti kitą. Vis dėlto, kumeliukai ir toliau pasilieka su savo šeima, nors jiems taip pat svarbūs ir santykiai su kitais jų paties amžiaus arkliais. Kumelei atsivedus jauniklį, vyresnysis rodo didelį susidomėjimą, kartu su juo žaidžia ir valosi.
Jauni eržilai, dvejų ar daugiau metų, iš savo bandos išvaromi dominuojančio eržilo. Jauniklis per didesnį atstumą sekioja savo bandą, kol randa kitą jaunų eržilų bandą, prie kurios gali prisijungti. Kartais į tokias grupes jungiasi ir seni patinai. Tokios grupelės klajoja daugiau už įprastas – net iki 22 kilometrų per dieną. Tokie eržilai kergia kitas jaunas kumeles ar bando suburti savas grupes. Daro tai ir poromis, taip lengviau apsaugoti turimas pateles. Dažnai iš grupės iškeliauja ir jaunos kumelaitės, ypač rujojančios – taip sumažinama inbrydingo tikimybė. Jei arti yra kita grupė, jos dažnai tai daro savo noru, o jei ne, gali būti išvejamos eržilo. Kai kada jos grįžta po kelių valandų ar dienų, kitos pasilieka su svetimu eržilu visam laikui.
Arkliai yra lygumų gyvūnai, tad retai kada praranda akių kontaktą su kitais bandos nariais – paprastai būna apsupti kitų arklių visą parą. Tai gali paaiškinti, kodėl jų vokaliniai komunikavimo sugebėjimai gan prasti – arkliai pagrinde naudojasi vizualine informacija, kūno kalba. Paprastai jie ima žvengti prarasdami vizualinį kontaktą su kitais arba perspėdami apie artėjantį pavojų. Buvo išskirtos tik keturios skirtingos žvengimo rūšys, taipogi prunkštimas bei čiaudulys. Taipogi arkliai daug laiko praleidžia uosdami, tačiau išsamesnių tyrimų apie tai nėra.
Arkliai yra bandomis gyvenantys gyvūnai, kuriems yra būtini socialiniai kontaktai. Nesant tokių kontaktų, su jais bendraujant gali kilti problemų, tokie arkliai gali turėti elgsenos sutrikimų. Vieno arklio laikymas be jokių kontaktų su kitais arkliais ar kitais gyvūnais, kurie gali būti socialiniais partneriais yra netinkamas. Kuo mažiau arklys turi socialinių kontaktų, tuo daugiau jis turi kontaktuoti su žmogumi ir turėti kitų naudingų užsiėmimų. Tiek grupėmis laikant arklius, tiek pavieniui, reikia atsižvelgti į jų socialinę sanklodą bei tarpusavio suderinamumą. Kad vyktų kumeliukų ir jaunų arklių socialinis vystymasis, jie turi būti auginami grupėse.