Kamanos ir žąslai
Kamanos ir žąslai – tai pats paprasčiausias inventorius arkliui suvaldyti. Kamanos dažniausiai būna odinės, sudarytos iš įvairių dirželių, sujungtų sagtimis. Yra įvairių tipų. Pagrindinė jų funkcija – išlaikyti žąslus arklio burnoje. Apatiniame arklio žandikaulyje tarp ilčių ir krūminių dantų yra bedantis maždaug trijų suaugusio žmogaus pirštų pločio tarpas. Žąslai dedami ant arklio apatinio žandikaulio bedančio krašto, ant liežuvio. Jie sukurti taip, kad spaudimu veiktų arklio snukio jautriausias vietas. Priklausomai nuo žąslų rūšies veikiamos skirtingos arklio burnos vietos: dantenos, liežuvis, lūpos, skruostų grioveliai. Jojikui tempiant pavadį, jis veikia žąslus.
Lankstus grandelių sujungimas leidžia raiteliui spausti kairiąją ir dešiniąją žandikaulio pusę su nevienoda jėga. Arklys, jausdamas diskomfortą, suka galvą spaudimo pusėn, taip tikėdamasis jį sumažinti. Paragintas arklys eina nurodyton pusėn.
Žąslai guli ant arklio dantenų ir liežuvio bedantėje ertmėje (2).
Žąslų pritaikymas
Žąslų yra įvairių rūšių. Svarbu, kad žąslų rūšis atitiktų arklio ir raitelio poreikius: nebūtų per griežti, ypač jei joja nepatyręs raitelis, atitiktų dydis.
Netinkamose rankose net ir patys silpniausi žąslai gali sukelti arkliui skausmą. Ir atvirkščiai – patyręs raitelis sugeba ir su griežtais žąslais arkliui nesukelti diskomforto. Komandos arkliui turėtų būti duodamos švelniai. Staigūs veiksmai sukelia arkliui skausmą. Grubiai ir nemokšiškai tampomi žirgai visam gyvenimui įgyja daugybę nemalonių, sunkiai ištaisomų, o dažnai ir pavojingų elgesio ydų. Nuolatinis kinkavimas galva, atkaklus ir dažnai agresyvus atsisakymas imti žąslus tėra tik būdai išvengti ar sumažinti skausmą. Iš tiesų žąslai yra tik pagalbinė arklio valdymo priemonė. Pagrindiniai veiksmai turėtų būti atliekami visu kūnu. Pavyzdžiui, raitelis spaudžia žirgą blauzda norėdamas jį pasukti, o stabdydamas sėda giliau į balną. Taip pat daug reikšmės turi ir sedėsenos pakeitimas. Arklys visa tai puikiai jaučia, todėl jokiu būdu nereikėtų piknaudžiauti žąslais, nes jie gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Kad žąslai gerai atliktų savo funkciją, jie turi būti gerai pritaikyti ir gulėti tinkamoje nasrų vietoje. Žąslai su šoniniais kamanų diržais ir pavadžiu sujungia apatinį žirgo žandikaulį ir raitelio ranką į vieną bloką, kuris veikia tuo stipriau, kuo ilgesnės jo svirtys. Todėl, kuo žąslai aukščiau(arčiau krūminių dantų), tuo silpnesnis jų poveikis. Žąslai yra veiksmingiausi tada, kai tik truputį liečia žirgo lūpų kampučius, kuriuose turi susidaryti dvi nedidelės raukšlelės. Per aukštai užkelti jie neduos jokio teigiamo rezultato, tik iki kraujo trins arklio lūpas, apsunkins valdymą. Per žemai nuleisti žąslai pridaro ne mažiau žalos – žirgas lengvai gali išmokti juos permetinėti per liežuvį arba jį iškišti per vieną žąslų pusę – žąslai nebespaudžia liežuvio ir taip prarandama didesnė jų poveikio dalis. Bet kuriuo atveju žąslai neturi liesti dantų, nes geležis žaloja emalį.
Taipogi žąslai turi būti tinkamo pločio – žiedai neturi liesti lūpų. Pernelyg platūs jie slydinės nasruose ir poveikis bus netikslus. Gerai parinkti žąslai yra 3-4 mm platesni už žirgo nasrus. Arkliams, kurių lūpos yra jautrios, ant žąslų maunami minkštos gumos skrituliai. Jie ne tik apsaugo jautrius lūpų kampučius, bet ir neleidžia pertraukti žąslų į kurią nors pusę.
Istorija
Manoma, kad pirmieji arkliai buvo kontroliuojami virve, apjuosta apie apatinį žandikaulį, primityviais žąslais ar net žiedu, įvertu tarp šnervių, o kai kuriose ankstyvosiose kultūrose arklys buvo kontroliuojamas tik raitelio kojomis, be jokių žąslų.
Pirmieji žąslai buvo gaminami iš virvės, kaulo, rago ar kieto medžio. Metalinius žąslus pradėta naudoti 1300-1200m.pr.Kr., paprastai jie būdavo bronziniai. Pirmieji archeologiniai radiniai, įrodantys žąslų naudojimą, rasti Ukrainoje, buvo datuojami maždaug 4000m.pr.Kr. Odos ar sausgyslių žąslai su elnio ragų žiedais virvei pririšti buvo rasti netoli Juodosios jūros.
Manoma, kad metaliniai žąslai buvo pradėti naudoti Artimuosiuose Rytuose apie 1500m.pr.Kr. Tai buvo paprasti ar su sujungimu, dažnai su labai ornamentuotais vadelių žiedais. Ankstyvieji žąslai galėjo būti gan griežti, naudojami karietoms ar arkliams, jojamiems be balnų ar kilpų.
Laužtukai buvo išrasti apie IV a.pr.Kr, ypač plačiai pradėti naudoti viduramžiais.
Apie devynioliktą amžių jau buvo nesuskaičiuojama daugybė įvairaus dizaino žąslų. Per tą laiką žąslai pradėti skirstyti į kategorijas: žabokliai (paprasti žąslai su vadelių žiedu), laužtukai ir šių dviejų deriniai(angl. gags). Kiekviena rūšis veikia vis kitą žirgų burnos vietą ir atlieka skirtingus veiksmus.