Taisyklinga sėdėsena ir raitelio balansas – tai raktas į gerą jojimą.  Neteisingai sėdintis raitelis apsunkina jojimą ir sau, ir žirgui. Sėdėti ant žirgo reikia mokytis – iš pradžių jūsų kūnas net nenutuokia, kaip jaustis patogiai tokioje keistoje pozicijoje. Teisinga pozicija yra būtent ta, kuri leidžia efektyviausiai pasinaudoti pavaldais ir žirgo galimybėmis.
Derėtų pradėti nuo to, kad būna įvairių sėdėsenos tipų, priklausomai nuo pasirinktos disciplinos, tad svarbu pasirinkti tinkamą.

Kaip pasirinkti tinkamą kilpų ilgį?

Universali sėdėsena (C) pritaikyta sėdėti universalaus tipo balne – kilpos atitinkamo ilgio, priderintos individualiam  jojikui (paprastai kilpdiržiai būna jo rankos ilgio) – atsistojus tarp tarpkojo ir balno turi laisvai praeiti kumštis. Kitas būdas – atsisėdus balne, ištraukti kojas iš kilpų ir jas atpalaiduoti. Balnakilpių metaliniai  galai turi siekti čiurnos kauliukus.
 Toks sėdėjimo būdas puikiai tinka įvairiam jojimui, mokantis,  pasijodinėjant laukuose ir pan.
Konkūro sėdėsena (B) pritaikyta sėdėti konkūro balne – pasižymi trumpesnėmis kilpomis, idant raitelis lengviau pakiltų iš balno žirgui šokant per kliūtį ir judėtų kartu su jo svorio centru. Paprastai kilpdiržiai būna pora skylučių trumpesni(priklausomai nuo balno) nei universalioje sėdėsenoje. Kilpa turėtų vos vos siekti čiurnos kauliuką.

Lenktyninė sėdėsena (A) pasižymi ypač trumpomis balnakilpėmis, kurių galai nesiekia čiurnos kauliuko. Toks kilpų ilgis tinkamas jojant šuoliais, lenktyniaujant ir šokant per aukštas kliūtis.
Išjodinėjimo sėdėsena (D) pritaikyta sėdėti išjodinėjimo balne – ilgos kilpos leidžia giliau įsėsti į balną, pajusti žirgą ir duoti tikslesnes kojų komandas. Kilpdiržiai paprastai būna ilgesni per porą skylučių, ir kilpos siekia vos vos žemiau čiurnos kauliuko.

Pozicijos

Pozicija – tai būdas sėdėti balne. Išskiriami du tipai:

• Trijų taškų pozicija. Trys taškai yra kontakte su žirgu – tai raitelio kojos, besiremiančios į balnakilpes, ir dubuo. Jojama atsisėdus.
• Dviejų taškų pozicija. Du taškai yra kontakte su žirgu – tai abi raitelio kojos. Jis pats šiek tiek pakilęs virš žirgo. Tokia pozicija duoda daugiau laisvės žirgo nugarai, bet mažiau kontrolės raiteliui.

Daugiau apie pozicijas ir sėdėseną: Jojimas įvairiais aliūrais

Dviejų taškų pozicija

Trijų taškų pozicija su išjodinėjimo kilpomis

Trijų taškų pozicija su konkūro kilpomis

Tinkama sėdėsena

Visų pirma, raitelis neturi kūprintis – žiūrėti tiesiai prieš save, o ne žemyn, nes net nuo galvos padėties priklauso svorio pasiskirstymas. Įsėsti balnan reikia jo giliausioje vietoje – nei per arti priekio, anei galo. Žinoma, viršutinė kūno dalis turi būti tiesi, bet ne sustingusi ar įsitempusi, idant galėtų judėti kartu su žirgu.

Labai svarbi kojų padėtis: jos nekišamos nei per daug į priekį, nei atgal. Dažnai tai nulemia dubens pozicija. Į balną nesikimbama keliais. Jie lieka priglausti prie balno ir pasukti vos vos į vidų, bet atpalaiduoti. Blauzdos laisvos, atitrauktos kiek atgal.

Balnakilpės suteikia raitelio kojoms atramą ir sustiprina sėdėseną. Į balnakilpę koja turi remtis pėdos priekiu – plačiausia savo vieta, o kulnas turi būti kiek žemiau už pirštus. Tai padės išvengti kojos įstrigimo balnakilpėje – jeigu nukristumėte, žirgas jus vilktų už kojos paskui save. Kulnas turi tiestis žemyn, bet tai pasiekiama atpalaiduojant ir tempiant koją, tačiau ne per jėgą, nes tai sukuria įtampą raitelio kūne ir jį sukausto. Jeigu jaučiate, kad kulnas kyla aukštyn, tai greičiausiai reiškia, kad esate įsitempę.

Rankos atpalaiduotos, sulenktos ties alkūnėmis, lengvai laikomos priešais save.  Jos tampa pavadžių tęsiniu. Alkūnės priglaustos prie šonų, jos neišsikiša, nes kitokiu atveju jos neleis tinkamai naudotis pavadžiais. Pavadžiai imami atskirai į abi rankas, t.y. nelaikomi abu viena ranka, nebent jojate vesterniška maniera. Pavadys įeina į kumštį pro nykštį, ir išeina pro bevardį, aplenkdamas mažajį pirštelį.

Pavadžiai laikomi kumštyje – įeina per tarpą tarp mažojo ir bevardžio pirštų, o išeina ties nykščiu. Jei pavadžiai du (pavyzdžiui, jojant su laužtukais), antrasis įeina tarp bevardžio ir didžiojo pirštų.

Iš pradžių išsilaikyti tinkamoje pozicijoje gali būti sudėtinga: norėsis kūprintis, kibtis kojomis bandant išsilaikyti. Tai natūrali kūno reakcija į neįprastas aplinkybes, tačiau visiškai netinkama jojant.  Kūprintis gali būti ir pavojinga – arkliui padarius kokį staigesnį judesį, pvz, sustojus ar pasukus šonan, nesunkiai galite nusiversti žemyn, kadangi jūsų kūnas nėra pusiausvyroje.

Tinkamai sėdintis raitelis iš šono atrodo lengvas, nesusikaustęs, bet nejudantis – jo kojos, rankos, galva ramūs. Vis dėlto, tai tik išorinis ramumas: vidujai raitelis juda išvien su žirgu, prisiderina ir absorbuoja jo judesius. Galite pabandyti išsėdėti ant žirgo susikaustę, dirbtinai besistengiantys išlikti kuo labiau nejudantys, ir pamatysite, kad su kiekvienu žirgo žingsniu jus vis labiau meta iš balno. Jeigu jojant risčia iškritote iš ritmo, galit būti tikri, kad kažkur esate susikaustęs.

Raitelio galva, klubas ir kulnas sudaro vieną liniją. Rankos ir pavadžiai pratęsia vienas kitą

Tinkamai lakomi pavadžiai

BALANSAS

Raitelio svorio centras yra ties jo bamba. Priklausomai nuo sudėjimo, jo padėtis gali skirtis – moterų, dėl platesnių klubų, jis paprastai yra žemiau nei vyrų.

Žirgo svorio centras yra ties jo krūtine – paprastai ten, kur sėdi raitelis. Jis gali būti koreguojamas tinkamai treniruojant žirgą – „žalio“ žirgo svorio centras bus labiau pasislinkęs į priekį.

Raitelio užduotis – priartinti savo svorio centrą prie žirgo. Tinkamai sėdintis raitelis – giliai balne, tinkamai paskirstęs svorį tarp dubens ir kojų, neįsitempęs – apgaubia savo kūnu žirgo svorio centrą. Tai jam leidžia balne jaustis daug stabiliau, o žirgui – efektyviau atlikti savo darbą. Tiek jojant išjodinėjimą, tiek kliūtinį jojimą, principas lieka tas pats – raitelio svorio centras turi būti kuo arčiau žirgo svorio centro.

Teisingos sėdėsenos pajautimas yra ugdomas – dažnai iš pradžių, nors ir atrodysite sau tiesūs, iš tiesų jūs galite sėdėti visiškai persikreipę. Savo sėdėsenai pasitikrinti puikiai gelbėja veidrodžiai manieže, pašalinis žiūrovas (treneris) ar fotoaparatas. Treneris gali koreguoti raitelio sėdėseną vadeliodamas jojamą žirgą ilgomis vadelėmis (eidamas užpakalyje jis puikiai matys visus kreivumus). Jei žirgas kiek netiesus, tai nedidelė problema – raiteliui tiesinantis pačiam, prisitaiko ir žirgas, jis taipogi mokosi.

Kitas svarbus sėdėsenos aspektas – nesusikaustymas ir lankstumas. Nedaug raitelių iš pradžių būna pernelyg atsipalaidavę – dauguma, jų kūnui patekus į neįprastą padėtį, susikausto. Nuo susikaustymo balne ir balansui gerinti puikiai padeda prasitampymo pratimai ant žemės, o po to ir balne – nes gi jojimas yra viena iš nedaugelio sporto rūšių, kuri verčia raumenis išsitempti, o ne susitraukti. Raumenis atpalaiduoti ir ištempti padeda ir toks pratimas: jojant trumpam įtempti šlaunų, kirkšnių raumenis, o po to atpalaiduoti.

Mėlynas taškas – žirgo svorio centras

Nepriklausoma sėdėsena

Nepriklausoma sėdėsena (angl. independent seat) – tai raitelio gebėjimas prisitaikyti prie žirgo judesių ir juos absorbuoti savo kūnu.

Raitelio juosmuo turėtų judėti kartu su žirgu, prisiderindamas prie žirgo nugaros judesių. Dubens kaulais raitelis turėtų jausti žirgo judesius, jų amplitudę, ir derintis prie jų. Raitelis neturi raginti žirgo savo dubeniu, kadangi taip jis tik išbalansuos savo žirgą. Taipogi jis neturėtų ir blokuoti dubens judesių įsitempdamas.

Toks raitelis jodamas nesidaužo į žirgo nugarą ir veikdamas skirtingomis kūno dalimis sugeba duoti komandas. Pavyzdžiui, jis gali perkelti svorį į vieną dubens pusę ir pasukti petį, taip ragindamas žirgą daryti posūkį, bet tuo pat metu nesikabindamas kojomis į žirgą ir neprarasdamas pusiausvyros.

Todėl raitelis jau prieš sėsdamas ant žirgo turi jaustis gerai savo kūne ir būti tinkamos fizinės formos. Joga, kovos menai, slidinėjimas ir kitos sporto šakos gali padėti lavinti balanso jausmą.  

Ir paskutinis svarbus aspektas – gebėjimas sutraukti skirtingas raumenų grupes nepriklausomai viena nuo kitos, kai to reikalauja užduotis. Pavyzdžiui, atskirai veikti šlaunų ir blauzdų raumenimis, kadangi jie duoda skirtingas komandas. Rankos taipogi turi būti nepriklausomos nuo sėdynės ir kojų, nors tuo pačiu su jais ir susijusios. Tokiu atveju raitelio ir žirgo kūnas tampa orchestru: kiekviena kūno dalis „groja“ savo partija, kuri susilieja į vieningą simfoniją.

Klaidos

Kėdutės pozicija –  kojos pernelyg atkištos į priekį, tarsi sėdint ant kėdės. Visada žiūrėkite į priekį, ten, kur jojate, o ne žemyn – tai padės išvengti kūprinimosi ir „kėdutės“. Taipogi gali būti, kad sėdite pernelyg link balno galo. Retkarčiais tai gali atsitikti ir dėl netinkamo balno dizaino, kuris įstato į tokią poziciją.

Nestabili blauzda – taip greičiausiai atsitinka dėl netinkamos dubens pozicijos ir kibimosi į balną keliais. Atpalaiduokite kelius ir ieškokite tinkamos pusiausvyros balne.

Kylantys kulnai –  Jeigu kulnai bus per aukštai, visa koja įsitempia, taipogi prarandama galimybė duoti žirgui tinkamas komandas blauzdomis. To pasekoje įsitempia visas kūnas. Kulnai gali kilti, jeigu balnakilpės yra per ilgos, ir koja negauna atramos. Kitais atvejais taip atsitinka dėl įtampos kūne. Nesistenkite specialiai stumti kulnų žemyn, o labiau juos atpalaiduokite ir įsivaizduokite, kaip perkeliate savo svorį į kulnus ir blauzdas.

Žiūrėjimas žemyn – raitelis privalo žiūrėti jojimo kryptimi. Jeigu žiūrėsite į žemę, tai greičiausiai ten ir atsidursite. Žiūrėdami žemyn neteisingai paskirstote savo svorį ir apsunkinate savo darbą su žirgu.

Lenkimasis į priekį – lenkdamiesi į priekį prarandate balansą. Jeigu žirgas staigiai stabdys, o jūs jau būsite ir taip palinkę į priekį, gali būti, kad atsidursite ant žemės.

Lenkimasis posūkiuose – jeigu važiuojate motociklu arba dviračiu, lenktis posūkio kryptimi atrodo logiška. Jojant žirgu to nereiktų daryti. Norėdami padėti žirgui palaikyti balansą, privalote išlaikyti savąjį kuo stabilesnį ir neapkrauti jo posūkiuose.

Kibimasis keliais – dauguma pradedančių raitelių kimbasi į balną keliais. Tokia klaida priverčia įsitempti kojų raumenis, bei keičia visą kūno poziciją. Jeigu sėdimoje risčioje jus krato, o kulnai kyla aukštyn, problema greičiausiai slypi keliuose.

Išsikišusios alkūnės – alkūnės neturėtų išsikišti į šonus, o būti priglaustos prie kūno. Jei jos išsikišusios, automatiškai įsitempia, jūsų riešų padėtis keičiasi, tad jie užsiblokuoja. Tokios rankos tampa kietos žirgo nasrams. Jeigu jūsų alkūnės išsikiša atgal, greičiausiai jūsų pavadžiai yra per ilgi. b

Neramios rankos – tai įsitempusio kūno požymis. Tokios rankos juda su raitelio kūnu, bet ne su žirgo burna ir be reikalo tampo žąslus.

Kvėpavimo sulaikymas – tinkamas kvėpavimas yra labai svarbus. Kvėpuokite pilvu, atsipalaidavę. Sulaikytas kvėpavimas pasireikš kaip įtampa juosmenyje ir rankose.

Kėdutės pozicija

Raitelis pernelyg linksta posūkyje