Sportinis išjodinėjimas

Nuostatai

Išjodinėjime dėmesys kreipiamas į žirgo ir raitelio harmoniją, aliūrų bei judesių laisvumą, impulsą bei arklio priekio lengvumą, norą dirbti. Svarbu, kad būtų sudaromas įspūdis, kad žirgas tai daro savo noru ir be jokio raitelio spaudimo. Pažymima, kad žirgas visą laiką turi turėti kontaktą su žąslais. Tai reiškia, kad jo kaklas turi būti daugiau ar mažiau pakeltas, išriestas, priklausomai nuo aliūro ir sutelkimo, galva lieka vienodoje pozicijoje, šiek tiek prieš vertikalę, o pakaušis tampa aukščiausia kaklo vieta. Toks žirgas snukiu palaiko švelnų žąslų kontaktą bei nesipriešina.
Išjodinėjimo varžybos susideda iš jojimo elementų, atliekamų tam tikra tvarka. Nors dalyviai rungiasi tarpusavyje, jie vertinami ne lyginant, o pagal griežtai nustatytą balų sistemą ir standartus. Duetai vertinami dešimtbalėje sistemoje, kur 10 – geriausias įvertinimas.

Inventorius ir apranga

Suaugę raiteliai turi dėvėti tamsų fraką, tamsų cilindrą, šviesias jojimo kelnes, šviesų kaklaraištį arba žabo, šviesias pirštines, juodus jojimo batus ir pentinus. Iki Šv. Jurgio Prizo lygio taip pat galima dėvėti tamsų švarką su katiliuku arba šalmu. Esant dideliam karščiui, teisėjai gali leisti joti be švarkų, tačiau šviesūs marškiniai yra privalomi.
Vaikai nuo 12 iki 15 metų turi dėvėti tamsų švarką arba klubo uniformą, šviesias jojimo kelnes, jojimo batus arba trumpus batus su derančiais lygios odos aulais, baltus marškinius, kaklaraištį, pirštines ir šalmą. Katiliuką arba cilindrą dėvėti draudžiama. Pentinai neprivalomi, tačiau jei naudojami, turi būti buki ir ne ilgesni kaip 1,5 cm.
Privalomas žirgui tinkantis išjodinėjimo balnas, kamanos su kapsule. Šv. Jurgio Prizo rungtyje privalu joti su laužtukinėmis kamanomis. Pažengusiųjų lygyje leidžiama rinktis paprastas arba laužtukines kamanas. Viduriniajame, Pradiniame ir Įžanginiame lygyje leidžiama joti tik su paprastomis kamanomis. Šios taisyklės galioja tiek varžybų, tiek apšilimo metu.
Kas be ko, raitelio apranga ir žirgo inventorius turi būti tvarkingi ir švarūs.
Joti su steku draudžiama visose rungtyse. 1.20 m ilgio steką leidžiama naudoti apšilimo metu. Martingalai, krūtindiržiai, akidangčiai, šoniniai parišimai, ausinės griežtai draudžiami.
Leidžiama pinti žirgo karčius ir uodegą.

Varžybų aikštelė

Varžybų aikštelė turi būti kiek galima lygesnė. Ji gali būti 20×40 metrų arba 20×60 metrų dydžio, priklausomai nuo testo arba kaip nustato organizatoriai. Jei nėra sąlygų pastatyti standartinio dydžio aikštelę, jos ilgis gali būti sumažintas ne daugiau kaip 5 metrais, o plotis – ne daugiau kaip 2 metrais. Esant galimybei, apšilimui skirta vieta turi būti ne mažesnė nei standartinė (20×40 arba 20×60) aikštelė. Varžybų aikštelės tvorelė turi būti tokia, kad neleistų žirgo kojoms įsipainioti.
Aikštelėje išdėliotos raidės, nurodančios, kokį ir kur pratimą atlikti. Paprastai naudojamas raidžių derinys yra A-K-V-E-S-H-C-M-R-B-P-F didesnėse aikštelėse, mažesnėse – A-K-E-H-C-M-B-F. Vidurio liniją žymi raidės D-L-X-I-G arba atitinkamai D-X-G. X žymimas arenos centras. Dažniausiai manoma, kad tokios raidės buvo pasirinktos todėl, kad vokiečių kavalerijoje aikštelė buvo įrengta tarp barakų, pažymėtų atitinkamomis raidėmis. Pagal jas kareiviai atlikdami pratimus ir orientuodavosi.

Testo pradžioje, žirgas į aikštelę įžengia ties raide A. Ties raide C visada sėdi teisėjas, kiti gali būti ties raidėmis C, E, B, M ir H. Tai leidžia dalyvius matyti iš visų pusių ir išvengti galimų vertinimo klaidų.
Lauko aikštelėje vykstančių varžybų metu teisėjai turėtų sėdėti ne arčiau kaip 3 ir ne toliau kaip 5 metrų atstumu nuo aikštelės. Uždarame manieže vykstančių varžybų metu – ne arčiau kaip 2 m. atstumu.

Varžybų lygiai

Kiekvienos varžybos turi savo lygį. Pagal FEI varžybos skirtstomos į šiuos lygius:

Testai jauniems žirgams:

• Testai keturmečiams (tik nacionaliniu mastu)
• Testai penkiamečiams
• Testai šešiamiečiams
• Šv. Jurgio prizas – vidutinio standarto testas. Šis testas parodo vidutinio lygio treniravimą. Sudėtingiausia Lietuvoje šiuo metu vykdoma rungtis – vadinamasis „Mažasis turas“ – Šv. Jurgio prizas. Pagal ją nustatomi nacionaliniai šalies čempionai.
• Intermediate I – testas, padedantis pasiruošti Aukštesnio standarto varžyboms.
• Intermediate II – Pažengusiųjų testas, padedantis pasiruošti Grand Prix
• Grand Prix (Didysis prizas) – aukščiausio standarto testas.
• Grand Prix Special – Tokio pat standarto kaip ir Grand Prix.
• Laisvo stiliaus testas – tai laisvo stiliaus pasirodymas bet kuriuo lygiu nuo Pony iki Grand Prix. Į jį įeina visi pagrindiniai judesiai, atliekami tokio pat lygio varžybose, tačiau duetas laisvai pasirenka temą, atlikimo būdą ir muziką.

Išjodinėjimo elementai

Sustojimas – žirgas turi stovėti ramus, lygiai paskirstęs savo kūno svorį ant visų keturių kojų. Kaklas turi būti pakeltas, o galva šiek tiek prieš vertikalę. Jis gali kramtyti žąslus, bet visada turi būti kontakte ir pasiruošęs judėti pirmyn.
Žinginė – turi būti reguliari bei atpalaiduota. Kada priekinė ir galinė tos pačios pusės kojos juda beveik tokiu pačiu taktu, tokia žinginė panašėja į eidinę. Tai laikoma klaida.

• Vidutinio platumo žinginė – žirgas palaiko žąslų kontaktą, eina energingai, bet atsipalaidavęs. Raitelis palaiko švelnų kontaktą, leisdamas natūraliai judėti žirgo galvai ir kaklui. Vidutinio platumo žingine laikoma, kai galinė koja dedama prieš priekinės kojos pėdsaka, t.y., jį peržengia.
• Sutelkta žinginė – žirgas lieka kontakte ir neša savo kaklą pats. Tokia risčia yra energingesnė, žirgas labiau spiriasi galinėmis kojomis, žingsnis trumpesnis, bet aktyvesnis.
• Išplatinta žinginė – tokiam žingsnyje galinė koja gerokai peržengia priekinės pėdsaką. Raitelis leidžia žirgui ištiesti kaklą neprarasdamas kontakto. Nosis turi būti priešais vertikalę.

Atsipalaidavimas – šis pratimas duoda atsipalaidavimo, balanso ir paklusnumo įspūdį. Raitelis atleidžia pavadžius, o žirgas tiesiasi į priekį ir žemyn. Kai kaklas tiesiasi, žirgo nasrai turi atsidurti pečių lygyje. Palaikomas švelnus kontaktas. Vėl trumpinant pavadžius, žirgas turi priimti kontaktą ir nesipriešinti.
Risčia turėtų būti laisva, aktyvi ir reguliarių judesių. Apie jos kokybę sprendžiama iš benro įspūdžio, kurį žirgas pasiekia būdamas apvalios nugaros, gebėjimo palaikyti ritmą ir balansą. Risčiuojama sėdint balne, nebent varžybų taisyklėse būtų numatyta kitaip.

• Darbinė risčia – tai tarpinis aliūras tarp sutelktos ir vidutinio platumo risčios. Žirgas juda pusiausvyroje, lieka kontakte ir juda į priekį elastiškai ir gerai spirdamasis.
• Žingsnių platinimas – šio pratimo reikalaujama jau keturmečių žirgų testuose. Tai tarpinis variantas tarp darbinės ir vidutinės risčios, kai žirgas dar nepasiruošęs dirbti vidutine risčia.
• Sutelktoji risčia – žirgas, likdamas kontakte, juda į priekį pakeltu ir išriestu kaklu. Kojos juda aktyviai, su didesniu impulsu, žirgas „neša save“. Nors žingsniai trumpesni nei kitose risčiose, jų elastingumas ir taktas ne mažesni.
• Vidutinė risčia – tai siauresnio žingsnio, nei plati risčia, aliūras. Žirgas neskubėdamas juda į priekį platesniu žingsniu, ir spirdamasis galinėmis kojomis. Raitelis leidžia žirgui nešti galvą šiek tiek daugiau prieš vertikalę nei jojant sutelktąja ar darbine risčia.
• Plati risčia – žirgo žingsnis turi būti kuo platesnis, nors jojama neskubant. Priekinės kojos turėtų paliesti žemę ten, kur jos iškeltos „rodo“. Priekinės ir galinės kojos juda vienodai plačiai, palaikomas kontaktas ir balansas, daugiau svorio perkeliama ant galinių kojų.

Šuoliavimas turi pasižymėti lengvais ir rimtiškais žingsniais, o žirgas turi pradėti šuoliuoti nedvejodamas. Šis aliūras vertinamas pagal bendrą įspūdį, t.y., žingsnių lengvumo ir reguliarumo, kontakto palaikymo bei galinių kojų pajungimo į darbą, balanso. Žirgas visada turi likti tiesus tiesioje linijoje ir tinkamai išlinkęs posūkyje.

• Darbinis šuoliavimas – aliūras tarp sutelkto ir vidutinio šuolio, kai žirgas dar nepasiruošęs šuoliuoti susitelkęs.
• Žingsnių platinimas – šio pratimo reikalaujama jau keturmečių žirgų testuose.
• Sutelktas šuoliavimas – žirgas, palaikydamas kontaktą, juda į priekį su pakeltu ir išriestu kaklu. Kojos juda aktyviai, su didesniu impulsu, žirgas „neša save“. Nors žingsniai trumpesni, jų elastingumas ir taktas ne mažesni.
• Vidutinis šuoliavimas – tai siauresnio žingsnio, nei platus šuolis, aliūras. Žirgas neskubėdamas juda į priekį platesniu žingsniu, ir spirdamasis galinėmis kojomis. Raitelis leidžia žirgui nešti galvą šiek tiek daugiau prieš vertikalę nei jojant sutelktu ar darbiniu šuoliu.
• Platus šuoliavimas – neskubant, šuolis išplatinamas iki maksimumo. Žirgas lieka ramus, lengvas ir tiesus, tai pasiekiama daugiau svorio perkeliant ant galinių kojų. Raitelis duoda arkliui daugiau ištiesti kaklą.

Kojos keitimas – žirgas šuolyje keičia priekinę vedančią koją.

Kojos keitimas ore – šis pratimas atliekamas žirgui keičiant ir priekinę ir galinę kojas tuo pat metu. Kojas galima keisti kas 1-4 šuolius.

Atsitraukimas – tai dviejų taktų atbulinis judesys. Žirgas atsitraukdamas žengia žingsnį atgal iš karto keldamas dvi kryžmines kojas. Pratimo metu žirgas turi likti kontakte, pasiruošęs bet kuriuo metu pradėti judėti į priekį. Žingsniai skaičiuojami, kai kiekviena priekinė koja pajuda atgal. Po reikiamo žingsnių kiekio, žirgas turėtų sustoti ir tuoj pat judėti priekin reikiamu aliūru. Atsitraukimo serijos (Schaukel) – tai dviejų atsitraukimų ir žingsnių priekin kombinacija. Ji turėtų būti atlikta sklandžiai pereinant ir su reikalingu žingsnių kiekiu. Judesio priešlaikiškumas ar skubėjimas, priešinimasis, kontakto vengimas, nukrypimas nuo tiesios linijos, galinių kojų neaktyvumas ar jų išskėtimas, priekinių vilkimas yra rimtos klaidos.

Perėjimai– žirgas keičia aliūrą ar atlieka kitą elementą. Tai turi būti atliekama laiku, tiksliai ties raidės žyma. Žirgas turi neišsimušti iš ritmo, likti lengvas rankoje ir būti tinkamoje pozicijoje.

Pristabdymas – kiekvienas naujas elementas ar perėjimas turėtų prasidėti nuo vos pastebimo pristabdymo. Jis padeda paprašyti daugiau arklio dėmesio ir balanso.

Krypties keitimas – keičiant kryptį žirgas turi išsilenkti pagal linkimo kryptį, bet nekeisti aliūro, ritmo ar greičio. Į kryptie keitimą įeina jojimas ties aikštės kampu, pasisukant ketvirčiu volto, pusvolčiai, pusiniai piruetai, zigzagai, jojimas diagonale.

Figūros – jojimas tam tikromis figūromis.

• Voltas – tai 6, 8 ar 10 metrų diametro ratas. Jei jo diametras didesni nei 10 metrų, tai jau apskritimas.
• Serpentinas – jojimas zigzagu, tarsi jojant kelis pusvolčius.
• Aštuoniukė – sudaryta iš dviejų vienodo dydžio voltų.

Skersavimas atliekamas darbine risčia. Žirgas lieka tiesus, iskyrus linkimą pakaušyje į tą pusę, kurios link judama. Vidinės kojos eina prieky išorinių kojų ir jas kerta. Pagrindinis šio elemento tikslas – didinti žirgo galinės kūno dalies aktyvumą ir ruošti sutelkimui. Skersuodamas arklys yra lengvai išsirietęs ir juda dviem pėdsakais. Aliūras turi likti laisvas ir reguliarus, su tinkamu impulsu. Skersavimas gali būti atliekamas skersai aikštelės arba palei sienelę.

Petys vidun atliekamas sutelktoje risčioje palei sienelę. Žirgas jojamas su nežymiu, bet pastoviu vidinės raitelio kojos spaudimu, pasisukęs maždaug 30 laipsnių kampu nuo sienelės. Vidinė priekinė žirgo koja kryžiuojama su priekine išorine, vidinė galinė koja seka išorinės priekinės kojos pėdsaku. Žirgas išsilenkia į priešingą pusę, nei juda.

Traversas atliekamas sutelktoje risčioje ar šuolyje. Arklys juda išlinkęs kiek daugiau nei atliekant petį vidun (maždaug 35 laipsnius). Jo priekis lieka toje pačioje vietoje, tačiau galinė kūno dalis pasislenka daugiau į vidų. Žirgas išsilenkia į tą pusę, į kurią juda.

Renversas – tai atvirkščias traversui elementas. Galinė arklio kūno dalis lieka vietoje, o priekis paslenkamas į vidų. Žirgas išsilenkia į tą pusę, į kurią juda.

• half-pass – tai renversas, atliekamas ne prie sienelės, o skersai aikštelės. Gali būti atliekamas sutelkta risčia ar šuoliu(laisvojoje programoje – ir pasažu). Žirgo kūnas turi būti beveik paralelus su ilgąja arenos sienele.

Piruetas, pusiau piruetas ir apsisukimas – piruetas (pusiau piruetas) yra apsisukimas 360 (180) laipsnių kampu, dviem pėdsakais. Piruetai ir pusiau piruetai atliekami sutelktoje žinginėje ar šuolyje, taip pat ir atliekant piaffe. Elemente priekinės ir galinė išorinė koja sukasi aplink galinę vidinę. Šioji brėžia kuo mažesnį ratą. Atlikdamas pratimą žirgas turėtų būti aktyvus ir jokiu būdu nejudėti atgal ar į šoną. Jaunesniems žirgams, kurie dar nesugeba susitelkti, apsisukimas padeda tam pasiruošti. Apsisukimas pradedamas iš vidutinio žingsnio, po truputį trumpinant žingsnį. Apsisukimą galima atlikti didesniu spinduliu, nei piruetą žingine, bet ritmas, kontaktas, aktyvumas ir tiesumas turi išlikti.
Pasažas – tai labai sutelkta, ritminga ir pakylėta risčia. Ji pasižymi ryškiu užpakalinės kūno dalies darbu, aukštai keliamomis kojomis, bei judesio elastingumu. Kiekviena kojų pora pakeliama ir nuleidžiama ant žemės tuo pat metu, o pauzės ore – ilgesnės. Žirgo kaklas turi būti išriestas, o nosis arti vertikalės. Žirgas turėtų išlikti lengvas, kontakte ir nekeisti ritmo. Nereguliarūs žingsniai, krypavimas, galinių kojų vilkimas ar bereikalingas jų mojavimas yra rimtos klaidos.
Piaffe – tai labai sutelkta, ritminga ir pakylėta risčia, kurią žirgas atlieka stovėdamas vietoje. Kiekviena kojų pora pakeliama ir nuleidžiama ant žemės tuo pat metu, spyruokliuojant ir ritmiškai. Žirgo kaklas turi būti išriestas, o kontaktas švelnus. Piaffe atliekama lengvai, gyvai ir su puikiu balansu. Nors žirgas lieka vietoje, jis rodo pasiruošimą ir norą bet kada pajudėti į priekį. Klaidomis laikoma net nežymiausias bandymas judėti atgal ar per didelis judėjimas į priekį, nereguliarūs žingsniai, krypavimas į šonus, per platus kojų statymas.
Impulsas – tai terminas, apibūdinantis energiną žirgo norą judėti pirmyn. Vis dėlto, skubėjimas nesukuria impulso, jis pasireiškia galinių kojų pajungimu ir nugaros elastingumu.
Sutelktumas pasireiškia tuomet, kada žirgas daugiau savo svorio neša ant galinių nei priekinių kojų. Taip jam lengviau išlaikyti pusiausvyrą su papildomu svoriu ant nugaros, o daugiau svorio nešant užpakaline dalimi, padidėja priekinės lengvumas ir mobilumas. Tokį žirgą maloniau ir joti. Žirgo galvos ir kaklos pozicija susitelkus priklauso nuo sutelkimo lygio ir jo sudėjimo. Paprastai kaklas būna išriestas, o nosis šiek tiek prieš vertikalę.