Stambintas žemaitukas

XIX a. antroje pusėje atsirandnat vis naujoms, sudėtingesnėms mašinoms reikėjo stambesnių, didesnio darbingumo arklių. Žemaitukai imti kryžminti su kitų veislių arkliais, siekiant juos pritaikyti tuometinei paklausai. Nepasiteisinus kryžminimui su arabais, įlieta Šiaurės ardėnų, Orlovo ristūnų kraujo. Iš pradžių šie mišrūnai vadinti Rytų Lietuvos važiuojamaisiais arkliais,vėliau buvo nutarta juos priskirti žemaičių veislės arklių stambiajam tipui.

1953m. Utenoje įsteigtas valstybinis stambiųjų žemaitukų veislės arklių veislynas, jis atliko tam tikrą darbą tobulinant tos veislės arklius.
Artimą stambiųjų žemaitukų arklių giminystės ryšį su senojo tipo žemaitukais rodo abiejų tipų arkliams būdingi bruožai – ištvermingumas, nereiklumas, tvirta konstitucija ir geras darbingumas. Stambieji žemaitukai yra tinkamiausia važiuojamieji, darbiniai arkliai, lengvai valdomi, nebaikšūs, ištvermingi darbe ir įveikiant ilgas distancijas.
Nuo 1990 m. stambiųjų žemaitukų skaičius drastiškai mažėja, ir jie yra ant išnykimo ribos.