Poitevinas

Poitevinas, veistas vakarų Prancūzijos pelkėse, yra mažiausiai žinoma iš devynių Prancūzijos sunkiųjų arklių veislių. Jis kilęs iš Flamandų, Fryzų ir Brabantų arklių, XVII a. pradžioje atvežtų į Poitou regioną padėti sausinti pelkes. Šiuos arklius imus kergti su vietinėmis kumelėmis atsirado nauja, vietinė Poitevino arklių veislė, kurie  buvo puikiai prisitaikę darbui pelkėtose vietovėse – sunkaus sudėjimo ir didžiulėmis kanopomis.
Vienas iš Poitevinų žirgų panaudojimo tikslų buvo kryžminimas su asilais veisiant Poitevino mulus, garsius dėl savo ūgio, ištvermės ir prisitaikymo, ir iki XX amžiaus vidurio tai buvo jų pagrindinis „darbas”.
Dėl šios priežasties buvo mažai dėmesio kreipiamą į Poitevinų sudėjimą. Taigi šie arkliai nėra patrauklios išvaizdos ar labai harmoningo sudėjimo. Paprastai Poitevinai turi didelį kūną ir galvą, stačius pečius ir dideles kanopas. Nugara ilga, tiesi; kojos stambios ir trumpos su plačiais sąnariais. Poitevinai yra lėti, ir charakteris jų lėtas ir niūrus, bet tai buvo geri ir patikimi arkliai darbui sunkiomis sąlygomis.
Šie arkliai išsaugojo daugelį primityviųjų arklių bruožų, taip pat ir retą bulaną spalvą.
Kai keturračiai vežimai pakeitė mulus, gebėjusius nešti nešulius, Poitevinų skaičius labai sumažėjo, ir veislė buvo išsaugota tik dėka kelių veisėjų, kurie laikė šiuos žirgus iš sentimentalių priežasčių.

1950m. Veislė vėl buvo ties išnykimo riba, o 1992m. Buvo likę tik 220 kumelių ir 40 eržilų. Veislė po truputį gaivinama.