Peruvių Paso

Šios jojamųjų žirgų veislės tėvynė – Peru. Čia jie vertinti dėl patogumo jojant ir įgimto aliūro, vadinamo llana paso.
Kaip ir visos kitos Pietų Amerikos arklių veislės, Paso kilo iš žirgų, kuriuos su savimi atsigabeno Ispanų konkistadorai XVI amžiuje. Tai buvo europietiški viduramžių arkliai, Barbai bei Andalūzai.
Anksčiau Peru šie žirgai naudoti pagrinde susisiekimui – šalyje, kurios pagrindinis verslas buvo cukraus ir medvilnės plantacijos, žmonėms kasdien reikėjo įveikti nemažus atstumus. Šalies pietuose ir miestai buvo atskirti bevandenių dykumų.
Visais laikais peruviečiai stengėsi išlaikyti savo žirgus grynaveislius ir veisė labiausiai atsižvelgdami į aliūrus, sudėjimą ir temperamentą. Taip iki šių dienų išliko Peruvių Paso žirgai – ištvermingi, minkštų aliūrų bei lengvai valdomi.
XX amžiaus pradžioje, nutiesus didžiuosius greitkelius, iš karto sumažėjo arklių paklausa. Net dauguma stipriausių veisėjų gavo atiduoti veltui savo gražiausius žirgus vietiniams ūkininkams. Šiaurės haciendose žirgai „laikėsi“ kiek ilgėliau – iki apie 1960 metus išleistų naujų žemės reformų. Vėliau jų skaičius ėmė kritiškai mažėti; taipogi didėjant Peruvių Paso paklausai JAV ir centrinėje Amerikoje, geriausi žirgai buvo eksportuojami iš šalies. Tik paskutiniuosius trisdešimt metų, nuo tada, kai imtąsi atitinkamų veiksmų, šių žirgų skaičius šalyje didėja. Neseniai Peruvių Paso buvo paskelbti Nacionaline vertybe ir uždrausta eksportuoti geriausius veislės atstovus.
Tai vidutinio dydžio arkliai, elegantiško, bet stipraus sudėjimo. Eržilai paprastai turi platesnę krūtinę ir storesnį kaklą nei kumelės. Uodega išaugusi žemai, karčiai auga stori ir ilgi. Llana paso – tai įgimtas Peruviečių Paso keturtaktis aliūras, pakeičiantis risčią. Kita, greitesnė, šio aliūro variacija vadinama sobreandando. Šie aliūrai būdavo ypač patogūs joti ilgas distancijas, per daug nenuvarginant nei žirgo, nei raitelio.