Peršeronas

Kaip ir daugumos senų veislių, Peršeronų tiksli kilmė nežinoma, bet manoma, kad šių arklių protėviai buvę sunkiųjų miško tipo vietinių arklių ir Maurų atsigabentų arabų arklių palikuonys. Peršeronai dėl savo dydžio viduramžiais buvo naudojami kaip kovos žirgai. Kai buvo išrastas parakas, karo arklių reikšmė labai sumažėjo, galop jų visai nebereikėjo, todėl šie žirgai atrado savo nišą kaip sunkių pašto karietų arkliai. Atsiradus geležinkeliui, šie arkliai vėl neteko savo darbo ir buvo pradėti naudoti žemės ūkyje. Šiandien Peršeronai naudojami miškuose traukti rąstams, karietoms, jojimui, arklių parodoms.

Peršeronai yra labai stiprūs, stambūs ir gero sudėjimo arkliai. Karčiai tankūs, o uodega dažnai nukerpama trumpai. Krūtinė plati, kojų raumenys gerai išvystyti. Peršerono galva yra tiesaus profilio, stambių žandikaulių, ausys dailios, matyti protėvių arabų įtaka. Dabartiniu laiku modernūs pasirodymams skirti Peršeronai buvo veisiami idant turėtų ilgesnį, plonesnį kaklą, ilgesnę nugarą, lygesnius ir gražesnius raumenis, tad dabar egzistuoja du veislės tipai – sunkesnis ir lengvesnis.

Šios veislės arkliai turi puikų charakterį. Tai labai atsargūs ir švelnūs arkliai, puikiai tinkantys važiavimui kinkiniais, stiprūs ir geri darbininkai. Peršeronai labai gerai adaptuojasi prie įvairių klimato sąlygų. Šie arkliai puikiai dirba ir sunkius darbus, ir gracingai tempia karietą.