Lokai

Lokai žirgų veislė išsivystė kalnuotuose centrinio ir pietinio Tadžikistano regiuonuose, ir buvo naudojami kaip ištvermingi, mirtūs nešuliniai ir jojamieji arkliai. Veislė imta veisti XVIa, kai vietiniai uzbekai ėmė gerinti vietinius arklius įliedami centrinės Azijos arklių – Iomudų, Karabairų, Turkmėnų ir Achaltekų – kraujo. Vėliau veisimui naudoti ir arabų, anglų grynakraujų ir Tersko veislės arkliai.
Šios veislės arkliai pasižymi proporcinga galva su tiesiu ar kiek kumpu profiliu, ilgu kaklu ir nuolaidžiais, raumeningais petimis. Gogas vidutinio aukštumo, platus, nugara trumpa ir tiesi, o kojos – švarios konstitucijos ir raumeningos, kanopos stirpios. Vis dėlto, priekinės kojos dažnai būna kreivos, o galinės – klišos į išorę ar į vidų. Kai kurie veislės atstovai turi garbanotą kailį, kuris būdingas eržilo Farfor(1955-1970) palikuonims. Kai kurių arklių kailis būna tik banguotas(plaukai S formos). Lokai arkliai subręsta vėlai, ypač jei auginami natūraliomis sąlygomis.
Šios veislės arkliai buvo naudojami ir žemės ūkio darbams, ir jojimui( lenktynėms, raitųjų žaidimui kokpar, labai panašiam į Buzkashi), ir kaip nešuliniai gyvuliai.