Islandijos ponis

Šie poniai(o dažnai laikomi ir arkliais) – sena ir unikali Islandijos veislė. Manoma, kad Islandijos arklių protėviai atkeliavo į šią salą IV-X mūsų eros amžiais kartu su naujakuriais, atvykusiais iš Norvegijos, šiaurinių Škotijos salų Airijos bei Meno salos. Prieš jiems atsikraustant, didžiausias salos gyvūnas tebuvo arktinė lapė.
Arkliai skandinavų mitologijoje užėmė svarbią vietą ir buvo labai gerbiami; baltos spalvos individai dažnai buvo aukojami kaip vaisingumo simboliai. XII amžiuje parašytoje knygoje Landnámabók“ (liet. Gyvenviečių knyga), pirmą kartą vardu aprašomas islandiškas ponis – kumelė Skalm. Arkliai taipogi užima svarbią rolę tų laikų sagose, tad ir šiandien daug Islandiškų ponių nešioja senovinių žirgų vardus. Viduramžiais žirgai laidoti kartu su savo šeimininkais, rengtos eržilų ir kautynės – pramogai bei išsiaiškinti, kuris eržilas tinkamas veislei.

Šie poniai suformuoti natūralios atrankos – daugybė silpnesnių individų per amžius neištverdavo sunkių gyvenimo sąlygų, išlikdavo tik stipriausi. Pavyzdžiui, tarp 1783 ir 1784 metų apie 70% arklių krito dėl vulkano išsiveržimo sukeltų padarinių – nuodingų pelenų, išdžiūvusių upių ir bado. Populiacija atsistatė per sekančius šimtą metų, o nuo XX amžiaus imtasi arklius veisti selektyviai. Pirmosios veislės asociacijos įsteigtos 1904 metais, o registras – 1923 m.

Vienas iš įdomiausių ir vertingiausių veislės bruožų – genetinis švarumas. Maždaug 800 metų šie arkliai nebuvo kryžminti su jokia kita veisle. 1882 metais buvo uždrausta importuoti į Islandiją kitų veislių arklius(idant neplistų ir neatkeliautų naujos ligos), o išvežus ponį iš Islandijos, jam nebeleidžiama sugrįžti. Taipogi neleidžiama įvežti ir naudoto inventoriaus – dėl užkrėstų žąslų jau yra kilusi epidemija. Šie įstatymai tebegalioja ir šiandien, todėl nepamatysime islandų jokiose tarptautinėse varžybose. Ir iš tiesų, dauguma ligų, kuriomis serga kitų kontinentų arkliai, yra nežinomos Islandijos poniams.

Netgi prieš keletą dešimtmečių Islandijoje dqr nebuvo daug gerų kelių, tinkamų važiuoti mašinomis. Taigi iki tol arkliai buvo nepakeičiami, ir naudoti ne tik susisiekimui, bet ir darbui bei maistui. Iš ašutų pintos virvės bei kamanos.

Šie arkliai subręsta vėlai: jei gerai prižiūrimi, ketverių, o laukinėmis sąlygomis – ir šešerių. Pradedami joti ketverių, nors visiškai galutinai susiformuoja tik septynerių. Vis dėlto, kartu jie yra ir ilgaamžiai: produktyviausiais laikomi arkliai nuo aštuonių iki aštuoniolikos metų. Tai nebaikštūs, draugiški ir lengvai dresuojami arkliai. Islandijos poniai taipogi žinomi dėl savo ypatingų aliūrų – tölt ir flugskeið. Tölt – tai greita bei patogi joti keturių taktų eidinė. Flugskeið,kurią moka ne visi arkliai, tai greita ir patogi, dvitaktė skriejanti eidinė, kai arklys gali išvystyti iki 48 km per valandą greitį.

XIX a. pab. poniai eksportuoti į Didžiąją Britaniją darbui šachtose, bet pirmą kartą oficialiai išvežti jie tik 1940 metais į Vokietiją. Šie poniai šiandien ypač populiarūs Vakarų Europoje, Skandinavijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šiandien Islandijoje yra apie 80,000 arklių (kai tuo tarpu žmonių – 317,000), ir maždaug 100,000 užsienyje, pusė jų – Vokietijoje.