Bolonės arklys

Bolonės žirgai, dar vadinami Balto Marmuro arkliais, yra viena seniausių Europos sunkiųjų arklių veislių. Jų kilmė apipinta įvairiausiomis legendomis – kai kurie mano, kad šie žirgai kilę iš Huno Atilos karo arklių, kiti – iš romėnų, kai jų būriai žygiavo per Europą. Bolonės arkliai buvo ypač mėgiami Napoleono Bonaparto, o prieš jį ir Prancūzijos valdovo Henri IV.

Šiandien jie yra reti, ir jų veisimu užsiima Prancūzijos valdžia. Paprastai šios veislės atstovai pažymimi inkaro įdagu kairėje kaklo pusėje.

Viduramžiais, Kryžių karų metu, du žirgų veisėjai, grafai Eustachijus ir Robertas, sumanė išvesti greitą, stiprų karo žirgą, tinkamą riteriams. Jie kryžmino prancūzų eržilus su vokiškomis Meklenburgų kumelėmis, panašiomis į šių dienų Hanoverius. Vėliau, XVII a. buvo įlieta ir arabų, Andalūzų ir Barbų žirgų kraujo.

Vėliau Bolonės arkliai imti naudoti žemės ūkyje, taipogi ir mėsos pramonėje.

Bolonės žirgai buvo gan populiarūs savo tėvynėje, bet pasauliniai karai beveik sunaikino šią veislę. Vienas veislės tipas visiškas išnyko, o sunkesniojo tipo žirgų šiandien Europoje yra apie tūkstantis. Šiandien Prancūzijos valdžia deda visas pastangas, idant Bolonės arkliai būtų išsaugoti.

Dauguma Bolonės arklių šiandien yra pilki. Juoda ir juodbėra spalvos tarp šios veislės atstovų dar XVII a. buvo gan dažnos, bet dėl dominuojančio pilkos spalvos geno ir mažo genofondo šiandien jos beveik išnyko. Šiandien bandoma tai atstatyti kergiant juodą Bolonės eržilą Esope.

Bolonės žirgai turi trumpą, elegantiškos išvaizdos galvą plačia kakta. Akys nedidelės. Kaklas trumpas, raumeningas, krūtinė pilna, gili, pečiai nuožulnūs. Kojos gan trumpos, bet stiprios. Kitaip nei dauguma kitų sunkiųjų arklių veislių, Bolonės žirgai neturi didelių šepetėlių ant kojų.