Australiškas žirgas

Australiški žirgai buvo išveisti atšiauriomis žemyno sąlygomis, tad pasižymi ištverme ir geru temperamentu. Šių arklių šaknys gali būti atsektos iki 1788 m, kai su pirmaisiais kolonistų laivais buvo atplukdyti ir devyni arkliai. Manoma, kad tai buvo anglų grynakraujai bei Iberiški arkliai. Vėliau importuota ir daugiau grynakraujų, arabų, Timūro ponių ir Velso kalnų ponių.

Arkliai privalėjo būti stiprūs – ne tik ištverti ilgą kelionę jūra(kuri trukdavo nuo devynių iki dvylikos mėnesių), bet ir prisitaikyti visiškai svetimoje aplinkoje. Kai tyrinėtojai kirto Australijos Mėlynuosius kalnus ir patraukė į žemyno gilumą, žirgai tapo būtinybe keliaujant. Tyrinėtojai, įsikūrėliai, kariai bei prekeiviai kliovėsi žirgais, ir jiems reikėjo tokių, kurie galėtų įveikti ilgas distancijas. Silpni arkliai buvo skerdžiami, o stipresnieji paliekami veislei. Nepaisant gana skirtingų protėvių, šie žirgai išsivystė į harmoningo sudėjimo bei puikių fizinių savybių gyvulius. Ši veislė pavadinta Valeriais(nuo Naujojo Pietų Velso kolonijos vardo). Šie žirgai imti naudoti kavalerijoje per Indijos sukilimą 1857-1859 metais. Apie 3000 Valerių buvo išsiųsta į Indiją, kur jie pasirodė kur kas pranašesni už vietines veisles. Vėliau jie dėl savo ištvermės bei patikimumo naudoti ir Pirmajame Pasauliniame kare. Kai kurie dokumentai skelbia, kad žirgams tekdavo ištverti dienas ir be maisto, ir be vandens didžiuliame karštyje. Deja, beveik visi eksportuoti karo žirgai buvo sunaikinti, idant nepatektų į rankas egiptiečiams ar arabams.

Jau po karo, nors australiški arkliai ir buvo plačiai pripažinti, jie neturėjo jokio registro ar kilmės knygos. Susidomėjimas arkliais ėmė slopti per Pramonės perversmą, tačiau šeštajame dešimtmetyje vėl imta jais domėtis – tik šįkart jau laisvalaikio jojimui.
Vis dėlto, modernusis Australiškas arklys skiriasi nuo Valerio – šiandien jie atskiros veislės.
Formalus veislės pripažinimas prasidėjo 1971 metais, kai entuziastai įkūrė Australiško arklio bendriją (Australian Stock Horse Society). Iš pradžių į veislės knygą buvo įrašomi tik žirgai, atrinkti pagal sudėjimą, kilmę ir fizines galimybes. Iš viso pripažinta keturiolika eržilų veislės pradininkų – australiškų arklių, grynakraujų ir kvorterių. Tiesa, svetimų veislių – kvorterių – naudojimas labai kontraversiškas, kadangi norintieji kryžminti australiškus žirgus su pastaraisiais, turi sumokėti aukštus mokesčius – taip apsidraudžiama nuo piktnaudžiavimo.