Arkliukas

Lenkiški primityvieji arkliukai(lenk. konik – arkliukas) – tai pusiau laukinių ponių veislė. Šie arkliai gyvena Lenkijos teritorijoje bei kitose Europos vietose, kur jie buvo eksportuoti.
1936 metais Poznanės universiteto profesorius Tadeusz Vetulani ėmėsi atkurti jau išnykusį tarpaną. Tam pasiekti jis naudojo arklius, kilusius iš 1780 metais Belovežo girioje sugautų tarpanų, vėliau laikytų Zamoiskių zoologijos sode, o dar vėliau – atiduotų vietiniams ūkininkams, kurie juos laisvai kryžmino su naminiais arkliais. Pastebėta, kad jų palikuonys išlaikė daug laukiniams arkliams būdingų bruožų: primityvias kailio žymes, pelėka spalvą. Taipogi žiemą jų kailis nubaldavo.
Tarp dviejų pasaulinių karų naciai Vokietijoje rėmė zoologijos sodus, taipogi siekiančius atkurti primityviuosius laukinius arklius. Tarpanas tam tikra prasme užėmė svarbią vietą vokiečių folklore, ir tai anaiptol nesikirto su nacių rasinėmis teorijomis. Vėliau, jau po vokiečių įsiveržimo į Lenkiją, ištisos arkliukų bandos buvo pavogtos ir išvežtos Vokietijon. Ten jie tapo genetinių eksperimentų, siekiant atgaivinti vokišką tarpaną, dalimi, o galų gale, SSRS užėmus Vokietiją, jie buvo suvalgyti badaujančių Berlyno ir Miuncheno gyventojų.
Vis dėlto, kažkiek arkliukų Lenkijoje buvo išsaugota, ir po karo jais buvo apgyvendinti nacionaliniai parkai. Šitaip jų bandos atsikūrė ir gyvena Lenkijos žemumose bei pelkėse. Kartu su kitais laukiniais žolėdžiais, jie palaiko vietinę ekosistemą ir keičia kraštovaizdį – nuganomos pievos, miškai tampa panašesni į parkus, tvarkingesni.
Šiandien, kadangi šie arkliukai yra genetiškai labai artimi tarpanui, išplito po visos Europos rezervatus. Jie gyvena Nyderlanduose, Latvijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitose šalyse. Šie poniai puikiai prisitaikę gyventi laukinėje gamtoje – jie stiprūs, tvirti, atsparūs ligoms bei jiems nereikia daug maisto.
Taipogi buvo ir kitų bandymų atkurti tarpaną, jų metu išveisti Heko arkliai.